Trans žmogus apie savęs paieškas: man tai buvo be galo skausmingas procesas

Skaitymo laikas
1 minute
Perskaityta

Trans žmogus apie savęs paieškas: man tai buvo be galo skausmingas procesas

Pir, 07/17/2023 - 21:00
Kategorija:
0 komentarų

Visiškai neseniai socialiniame tinkle Facebook Airidas (jis/jie) pasidalino savo mintimis apie savo vaikystę. Netrukus Airidui sukaks aštuoniolika metų, tačiau panašu jis jau išgyveno nemažai. Tiesa, jis save vadina privilegijuotu, nes savęs atradimo procesą pradėjo anksti, o ne jau susiformavus pastoviam gyvenimui.

„Nuo dešimties metų man prasidėjo blaškymasis su savo ta lytimi bei orientacija, ir per šešerius metus ant savęs ,,pasimatavau" tikriausiai daugiau terminų ir jų derinių nei galėčiau suskaičiuoti ant rankų pirštų (net juokinga, jog šiandien save dažnai abstrakčiai apibūdinu kaip tiesiog queer). Man tai buvo be galo skausmingas procesas“, - rašo Airidas.

Pasak jo, savęs atradimas yra procesas, kuris užtrunka. Ir net supratus apie save daugiau – nepasidaro lengviau save išreikšti ir parodyti kas tu esi visuomenei.

„Kartais jaučiu kažką panašaus į gedulą: aš lyg praleidau vaikystę nuolat skęsdamas depresijoje, disforijoje ir vidiniame sąmyšyje, nes visai nesupratau, kas aš, o supratęs – kurį laiką nesijaučiau pakankamai saugiai eksperimentuoti su lyties saviraiška už interneto platybių ribų, tad tik jose ir gyvenau. Bet taip pat aš laikau save privilegijuotu: yra daugybė trans žmonių, kurie savo tapatybę ima permąstyti, kai jie jau turi darbą ar šeimą, ir jiems kyla klausimas, ar verta atsisakyti sau sukurto socialinio ir finansinio stabilumo bei saugumo“, - teigia jis.

Airido teigimu, paaugliui lengviau pakeisti savo išvaizdą. Pavyzdžiui galvos nusiskutimas gali būti vertinamas kaip brendimo laikotarpio pasekmė. O štai suaugusiam vyrui užsidėti suknelę tampa gerokai sudėtingiau dėl visuomenės kritinio vertinimo.

Kita vertus, sunkus savęs paieškų laikotarpis, leidžia ne tik geriau pažinti save patį, bet ir suprasti kitus.

„Dabar savęs supratimas ir saviraiška tiek praturtina mano vidinį pasaulį, tiek leidžia suprasti kitus. Kasdienis gyvenimas dar vis gana blausus: ausį rėžia ne tas vardas ir įvardžiai, kai kuriuos rūbus slepiu stalčių gilumose nuo tėvų, tokie dalykai kaip HRT kurį laiką tebus tolima svajonė. Vis dėlto žiūrėdamas atgal suprantu, kad aš ir taip jau toli toli nuo starto linijos ir dar vis galiu toliau judėti ne tik dėl dabartinio ,,aš", bet ir dėl to paauglio, kuris manė, kad nesulauks aštuonioliktojo gimtadienio. Kartais eiti, kartais žygiuoti, o gal ropoti ir voliotis, bet svarbiausia – judėti“, - optimistine nata savo įrašą pabaigia Airidas.