Inverviu rengė GayLine.LT redaktorius Martynas Norbutas.

– Kodėl nusprendėte papasakoti savo istoriją?

– Na pirmaiusia todėl, kad paprašėte ir įtikinote, kad to reikia kitiems. Man atrodo, jog tokių tėvų kaip aš yra labai daug. Mes nesame blogi žmonės. Mes mylime savo vaikus. Bet kartais tampame savo įsitikinimų, baimių ar stereotipų įkaitais. Aš noriu, kad bent vienas tėvas, perskaitęs šį interviu, sustotų prieš pasakydamas tai, ką aš pasakiau savo sūnui.

Jeigu bent vienoje šeimoje dėl to neįvyks tragedija – vadinasi, buvo verta kalbėti.

– Ar iki sūnaus prisipažinimo turėjote įtarimų?

– Jei dabar atsisuku atgal – taip. Buvo ženklų. Jis niekada nekalbėdavo apie merginas, vengdavo pokalbių ta tema. Kartais pagalvodavau, bet tuoj pat pats save sudrasumindavau. Galvojau, kad išsigalvoju. Visada surasdavau atsakymą kodėl jam tai nerūpi - mokslai, darbai, kitos problemos.

Tikriausiai nenorėjau apie tai galvoti. Net prileisti sau tokios minties.

– Kaip reagavote, kai jis pasakė tiesą?

– Labai blogai. Man gėda iki šiol. Matyt visą gyvenimą nešiosiu šį akmenį. Aš nepradėjau šaukti. Neišvijau jo iš namų. Bet pasakiau žodžius, kurių tėvas niekada neturėtų sakyti savo vaikui. Paklausiau, kad jis nesupranta ką kalba. Jog turi susirasti tinkamą moterį. O jei ne - sugriaus sau gyvenimą, užtrauks gėdą mūsų šeimai.

Prisimenu sūnaus veidą. Jis tylėjo. Dabar suprantu, kad tą akimirką aš sugrioviau visą jo pasaulį, tai - kas mus siejo iki tol.

– Ar manėte, kad elgiatės teisingai?

– Tuo metu – taip. Galvojau, kad esu tėvas ir privalau „atvesti į protą“. Kad tai mano pareiga.

Šiandien suprantu, jog tuo metu galvojau ne apie savo sūnų. Galvojau apie save. Apie tai, ką pasakys giminės, pažįstami. Tiesa pasakius, net mintis apie giminės išlikimą ma tada buvo svarbesnė. Mintis, kad nebus anūkų, kad mūsų pavardė išnyks - labai išgasdino. Ir šiaip, kai žiūriu atgal aš esu padaręs daug klaidų. 

– Kokių?

– Na žiūriu futbolo rungtynes ir susinervinęs pradedu šaukti apie pyd***s, ar televizijoj pamatau gėjų porą ir pakomentuodavau. Ne piktybiškai. Tiesiog „vyriški pajuokavimai“. Atrodė, kad čia nieko tokio.

Tik vėliau sūnus pasakė, kad kiekvieną kartą tai girdėvo tai, galvojo, kad aš kalbu apie jį. Tai mane persekioja iki šiol. Mes net nesuprantame, kad vaikas tuo metu sėdi šalia mūsų ir klauso.

– Kada nutrūko jūsų santykiai?

– Po mūsų pokalbio. Kai jis prisipažino. Jis išvyko studijuoti. Skambindavo mamai. Man – beveik niekada. Per šventes būdavo mandagus, bet tarp mūsų stovėjo siena. Vieną dieną supratau, kad nebežinau, kuo gyvena mano vaikas, kuo jis užsiima, ką iš tiesų veikia.

Tai buvo baisiausias jausmas.

– Kas padėjo viską pakeisti?

– Mano žmona. Jeigu ne ji, manau, šiandien vis dar nebendrautume. Ji tiesiog vis kartojo: „Jis vis dar tas pats mūsų vaikas.“ Ji kalbėjosi ir su manimi, ir su juo. Vieną dieną pasakė, kad mano sūnus neturi dėl ko atsiprašyti manęs, o aš turiu - nes jį nuvyliau. Ji sakė, kad arba aš dabar žengiu žingsnį, arba aš jį prarasiu visam ir niekas negalės padėti.

– Ar buvo sunku atsiprašyti?

– Labai. Turbūt sunkiausia, ką esu padaręs gyvenime.Bijojau, kad jis man neatleis.

– Ar jis atleido?

– Ne iš karto. Mes pradėjome iš naujo mokytis būti tėvu ir sūnumi.Šiandien galiu pasakyti, kad mūsų santykiai geri. Bet nebeįmanoma visiškai atkurti tokio santykio kurį mes turėjome. Aš viliuosi, kad vieną dieną jis vėl galės manimi pasitikėti.

Dedu pastangas. Daug skaitau, domiuosi. Nėra paprasta, bet manau judu tinkama linkme.

– Ar jaučiate kaltę?

– Taip. Ir turbūt jausiu visą gyvenimą. Kai pagalvoju, kiek kartų mano vaikas jautėsi vienišas vien todėl, kad bijojo savo tėvo reakcijos. Tai labai sunku priimti. Aš nuvyliau savo vaiką kai jam labiausiai reikėjo mano paramos. To nebepakeisi.

– Ką šiandien pasakytumėte tėvams, kurių vaikai galbūt dar tik ruošiasi prisipažinti?

– Pirmiausia – išklausykite. Nebandykite iš karto nutraukti, aiškinti, moralizuoti. Pagalvokite, kiek drąsos reikia jūsų vaikui ateiti ir pasakyti tokią tiesą.

Jis ateina pas jus ne todėl, kad nori jus įskaudinti. Jis ateina todėl, kad nori būti mylimas.

– O jei tėvams sunku priimti?

– Tai normalu. Nebūtina visko suprasti per vieną dieną. Bet galima pasirinkti nežeminti savo vaiko. Galima pasakyti: „Man reikia laiko.“ Galima net paprašyti vaiko padėti suprasti. Tegu kalba jis. 

Mes labai dažnai iškeliame savo poreikius virš vaiko poreikių. Neva mes geriau žinome kaip jis turi gyventi. Bet taip nėra. Tai asmenybė, kuri turi savo kelią. Todėl neturime teisės aiškinti ką vaikas gali ir turi mylėti, kada ir kiek turi turėti vaikų.

Atsimenu, kažkas parašė internete, kad vaikas turi žinoti, kad grįžęs namo jis bus saugus. Tai yra esmė. 

Šiandien noriu pasakyti visiems tėvams: nepadarykite klaidos, kurią padariau aš. Nes labai lengva tapti savo įsitikinimų įkaitu. Ir patikėkite, su ta kalte gyventi yra daug sunkiau, nei tiesiog apkabinti savo vaiką ir pasakyti: „Aš tave myliu.“