Dar XX a. pabaigoje pagausėjo mokslinių studijų apie LGBTQ+ šeimas. Rezultatai buvo aiškūs – lesbietės mamos nesiskiria nuo heteroseksualių mamų nei psichikos sveikata, nei užmezgamais ryšiais su vaikais. Be to, jų vaikai neparodė didesnių emocinių ar elgesio sunkumų ir nesiskyrė mokymosi pasiekimais.

Per pastaruosius du dešimtmečius atlikti ilgalaikiai tyrimai lesbiečių ir gėjų šeimose patvirtino išvadą, kad svarbiausia yra šeimos santykių kokybė, o ne kokios lyties tėvai sudaro šeimą. Pavyzdžiui, gėjų tėvai, pasinaudoję surogatine motinyste, augina psichologiškai sveikus, gerai prie įvairių aplinkybių prisitaikančius vaikus.

Įdomu ir tai, kad kai kurios lesbietės renkasi „dalijamą motinystę“, kai viena partnerė suteikia kiaušialąstę, o kita išnešioja vaisių. Tokie modeliai, pasak mokslininkų, tik dar labiau praplečia supratimą, kas yra šeima, skelbiama Nicola Carone, Henny M. W. Bos, Geva Shenkman ir Fiona Tasker atlikto tyrimo publikacijoje.

„Nors šeimos struktūra neturi įtakos vaikų, kurių tėvai yra seksualinės ir (arba) lyčių mažumos, raidai, diskriminacija ir stigmatizacija prieš jų šeimą turi įtakos“, - rašoma straipsnyje.

Vienas svarbiausių tyrimo išvadų – vaikus labiau veikia visuomenės požiūris nei šeimos struktūra, rašoma frontiersin.org paskelbtame tekste. Diskriminacija ir homofobija gali sukelti ilgalaikį poveikį jaunuolių psichinei sveikatai. Tačiau tyrimai taip pat rodo, kad dauguma LGBTQ+ šeimų pasižymi ypatingu atsparumu, geba kurti artimus ryšius ir auginti vaikus saugioje, mylinčioje aplinkoje.

Nors mokslo bendruomenė jau seniai sutaria, kad LGBTQ+ šeimos geba užauginti laimingus ir sveikus vaikus, Lietuvoje tokios šeimos vis dar susiduria su teisiniais barjerais.

• Partnerystė Lietuvoje tik skinasi pirmus žingsnius, tačiau ir čia bendrų vaikų klausimas nėra reglamentuotas. Tai reiškia, kad teisiškai vaiko mama ar tėvas gali būti tik vienas iš partnerių, o kitas – neturi jokių teisių, nors kartu augina vaiką.
• Įvaikinimas GBTQ+ žmonėms taip pat neprieinamas – vienišas asmuo gali įsivaikinti, tačiau porų teisės ribojamos.
• Visuomenės požiūris išlieka kontraversiškas – nors apklausos rodo, kad jaunimas vis labiau palaiko LGBTQ+ teises, dalis politikų ir visuomenės grupių aktyviai priešinasi pokyčiams ir sąmoningai skatina neapykantą.

Mokslininkai pabrėžia, kad nors daugiausia duomenų surinkta apie lesbiečių ir gėjų šeimas, labai trūksta tyrimų apie biseksualių, translyčių ir nedvinarės tapatybės tėvų šeimas. Be to, reikalingi išsamesni tarpkultūriniai tyrimai – juk LGBTQ+ šeimų patirtys labai skiriasi priklausomai nuo šalies socialinio ir teisinio klimato.

Bendra tai, kad vaiko gerovę lemia ne tai, kas yra jo tėvai, o kaip jie geba mylėti, rūpintis ir suteikti saugią aplinką. Šiuo atžvilgiu LGBTQ+ šeimos mažai kuo skiriasi nuo kitų. Nors mokslas tai patvirtina – tačiau Lietuvoje LGBTQ+ šeimos vis dar laukia, kol politikų sprendimai atspindės šią realybę.