Lytiškai plintančios ligos (LPL) – jautri ir itin svarbi tema, ypač LGBTQ+ bendruomenėje, kurioje intymumas, sveikata ir atsakomybė už partnerių saugumą yra dažnai aptarinėjami klausimai. Akivaizdu, kad net ir šioje temoje yra skirtingų nuomonių.

Argumentai, kad saugumas - užsikrėtusiojo atsakomybė

Daugelis teigia, kad užsikrėtęs asmuo turi moralinę pareigą informuoti partnerius apie savo būklę. Šis požiūris grindžiamas pagarba kito žmogaus teisei į žinojimą ir galimybę priimti geriausią sprendimą dėl galimos rizikos. Tyčinis ar net netyčinis informacijos nuslėpimas laikomas neatsakingu elgesiu.

Kai kuriose šalyse egzistuoja teisinės normos, numatančios, kad užsikrėtę asmenys privalo informuoti savo partnerius apie tam tikras ligas, tokias kaip ŽIV. Nesilaikant šių taisyklių, užsikrėtęs asmuo gali būti laikomas atsakingu už galimą kito žmogaus sveikatos sutrikdymą.

Atsakingas elgesys ir atvirumas ne tik apsaugo kitus žmones, bet ir kuria bendruomenėje saugesnę aplinką, skatinančią atvirumą ir pasitikėjimą. Toks elgesys gali tapti normos pavyzdžiu, mažinančiu LPL plitimą apskritai.

Argumentai, kad saugumas - partnerių atsakomybę

Kiekvienas suaugęs žmogus yra atsakingas už savo sprendimus ir veiksmus. Todėl partneriai turėtų patys pasirūpinti savo apsauga – naudoti prezervatyvus, prašyti testų rezultatų ar rinktis saugius seksualinius veiksmus. Pasitikėti vien tik kito žmogaus sąžiningumu gali būti rizikinga ir tai visi puikiai suvokia.

Ne visada užsikrėtęs asmuo gali žinoti apie savo būklę. Pavyzdžiui, kai kurios LPL (tokios kaip chlamidiozė ar gonorėja) dažnai būna besimptomės, o žmogus gali nesuprasti, kad kelia riziką partneriui. Tokiais atvejais vienintelė apsauga – partnerio atsargumas.

Seksualiniai santykiai yra abiejų pusių pasirinkimas. Jei abi pusės elgiasi atsakingai ir sąmoningai, riziką galima ženkliai sumažinti. Partneris, kuris nepasirūpina savo apsauga, prisiima tam tikrą riziką ir neturėtų kaltinti vien užsikrėtusiojo.

Ar įmanomas kompromisas?

Geriausias atsakymas į šį klausimą slypi balanse tarp atsakingumo ir savisaugos. Užsikrėtęs asmuo turėtų siekti apsaugoti savo partnerius, o partneriai – aktyviai saugoti save. Štai keletas praktinių patarimų, kurie galėtų padėti šioje sudėtingoje situacijoje:

• Atviras bendravimas. Užsikrėtęs asmuo turėtų informuoti savo partnerius apie riziką, jei jam tai yra žinoma. Savo ruožtu partneris gali užduoti klausimus apie sveikatą ir siūlyti kartu pasitikrinti.
• Reguliarūs sveikatos patikrinimai. Abiejų pusių atsakingumas gali būti užtikrintas reguliariais LPL testais. Tai ypač svarbu aktyvų seksualinį gyvenimą turintiems asmenims.
• Prezervatyvų naudojimas. Nors prezervatyvai neapsaugo nuo visų LPL (pvz., herpes), jie yra viena veiksmingiausių apsaugos priemonių.
• Švietimas ir informacija. Geriau suprantant LPL perdavimo būdus ir prevencijos metodus, galima mažinti riziką ir skirti mažiau laiko atsakomybės dalijimosi klausimams.

Diskusija apie tai, kas turėtų saugoti ką, nėra vienareikšmiška ir abiejų pusių argumentų galima pateikti pakankamai daug. Vis dėlto, pamatinis kiekvieno žmogaus siekis būti ir likti sveikam, reikalauja abiejų pusių atsakomybės, empatijos ir sąmoningumo. Užsikrėtęs asmuo turėtų dėti visas pastangas, kad apsaugotų kitus, tačiau partneriai taip pat negali neprisiimti savo atsakomybės. Tik bendraudami atvirai, šviesdami save ir vienas kitą bei naudodami apsaugos priemones galime kurti saugesnę seksualinę aplinką visiems.