Vyras pasakoja, kad sunkiausia buvo paauglystėje, brendimo laikotarpiu. Tuo metu informacijos apie translytiškumą nebuvo, todėl ir suvokti kas su tavimi vyksta buvo sunku.

„Man reikėjo ne vienų metų, kol susitaikiau, kad kūne vyksta tam tikri procesai. Nepatogiai jaučiausi, kai atsirado krūtys, bet didžiausia trauma buvo prasidėjusios menstruacijos. Tai buvo taip sunku. Trauma“, - LRT pasakoja trans vyras, pridurdamas, jog su kūno pokyčiais susitaikė tik pasiekęs pilnametystės. - „Per mėnesines būdavo visiška neviltis, liūdesys, atrodė, kad kažkas negerai, kad man to nereikia“.

Anot vyro, kitų vyrų elgesys su juo lyg su moterimi jį siutindavo ir keldavo pyktį. Vienintelė atgaiva tapo kompiuteriniai žaidimai, kuriuose buvo galima pasirinkti vyrišką veikėją ir suteikti jam vyrišką vardą. Būdamas dvidešimties jis surado informaciją apie translytiškumą internete ir tai suteikė palengvėjimą.

Baigęs universitetą LRT pašnekovas išvyko gyventi į vieną iš Azijos šalių, kur susipažino su translyčiu vaikinu, sužinojo apie hormonų terapiją. Sutiktas žmogus rekomendavo kreiptis į gydytojus, kurie turėjo patvirtinti diagnozę ir suteikti galimybę pradėti terapiją.

„Atsimenu, pirmąją dozę gavau sausio 13 dieną. Tada man buvo 27 metai. Tuomet viskas sukosi tik apie tai – kaip gauti diagnozę, kaip gauti hormonų“, – prisimena jis. Netrukus pasikeitė jo balsas, dingo mėnesinės.

Tiesa, netrukus jį aplankyti Azijoje nusprendė tėvai. Vyro išvaizda jau buvo pasikeitusi, todėl jis parašė laišką šeimai. „Mamai perskaičius laišką, jos reakcija buvo bloga – kaip ir tikėjausi. Bet ji nuslėpė laišką nuo tėčio ir močiutės, nors jis buvo skirtas visiems. Mama rašė, kad viskas krenta iš rankų, kad verkia, dreba, klausė, už ką Dievas juos baudžia. Visą gyvenimą atsiminsiu vieną mamos sakinį: jei neteksiu vienintelės dukros, iškrypėlio sūnaus man nereikia. To ir tikėjausi“, – dalijasi LRT pašnekovas.

Jis pridūrė: „Mama buvo prigąsdinus, kad „tėvą reikės su karstu išvežti, jei sužinos“. Tėtis mano pokyčius matė, bet nieko neklausė net tada, kai susitikome vyrų tualete. Gal jis kažką nujautė, bet nedrįso klausti“.

Vyrui nusprendus grįžti gyventi į Lietuvą, konflikto su šeimos nariais nepavyko išvengti. Po jo, jis pirmiausia paskambino močiutei, kuri prašė neišsižadėti šeimos. Iki šiol vyras bendrauja su močiute, kuri deda visas pastangas ryšį palaikyti - net naudoti tinkamus įvardžius.

Vyras jau pasikeitė asmens dokumentus, atliko krūtų šalinimo operaciją ir tai suteikė milžinišką pasitenkinimą.

 „Esu visiškai kitas žmogus – esu aš. Kai pagalvoju, koks buvau, – jaučiausi savyje nepatogiai, bijojau. Tai yra kelionė į save. Iš vienos pusės, taip, aš kitoks, bet tapau savimi. Ypač geras jausmas buvo po krūtinės šalinimo operacijos – atrodė, galiu skraidyti. Žinoma, iš pradžių šiek tiek skaudėjo, bet po maždaug trijų mėnesių pajaučiau laisvę, atrodė, galiu skraidyti. Nuo to laiko viskas tik gerėjo ir gerėjo“, – pasakoja jis.