„Pride in London“ bėgant metams nestovėjo vietoje. Keitėsi renginio tikslai, formos, vis dėlto viena nekito – noras garsiai kalbėti apie teisingumą, lygybę ir įtrauktį.

Pirmosios eitynės, vykusios 1972 m. liepos 1 d., buvo palyginti nedidelis renginys. Jo ištakos – 1970 m. rudenį Gėjų išlaisvinimo fronto Highbury Fields mieste surengta deglų šventė, protestuojant prieš policijos priekabiavimą prie gėjų.

Andrew Lumsden dalyvavo pirmose eitynėse 1972 m. ir šį renginį laiko didžiulių pokyčių pradžia. „Nebuvo jokio nervingumo, nes buvome su savo žmonėmis, buvome su draugais. Jausmas buvo toks, kad sugriovėme užtvarą, kuri buvo pastatyta priešais mus, kuri sakė: „Tu neturi būti lauke, tu privalai slėptis“, – sakė jis.

Devintajame dešimtmetyje „Pride“ daugiausia dėmesio skyrė AIDS pandemijai ir tuometinės konservatorių vyriausybės draudimui mokyklose kalbėti apie homoseksualumą. Vėlesni renginiai buvo skirti trans asmenų teisėms, įskaitant raginimus reformuoti Lyties pripažinimo įstatymą.

„Pride in London“ taip pat stengėsi reaguoti į pasaulinius įvykius, o eitynių dalyviai solidarizuodavosi su pasauline LGBTQ+ bendruomene.

Pastarosios vyriausybės sprendimai uždrausti trans žmonių konversijos terapiją, be jokios abejonės, tapo aktualia tema šių metų renginiui.

LGBTQ+ eitynės nuo protesto peraugo į šventę, kurioje bendruomenės nariai ir jos rėmėjai gali jaustis saugūs, džiaugtis buvimu kartu ir dalintis gera nuotaika. Kita vertus – protesto ir reikalavimų nebuvo atsisakyta. Kasmet LGBTQ+ bendruomenė kelia klausimus, kurių sprendimui nepakanka valios. Šiemet nemažai kritikos kliuvo ir policijai, kuri atsainiai tiria ar atsisako tirti su LGBTQ+ susijusius nusikaltimus. Atsižvelgiant į tai, eitynių organizatoriai šiemet prašė policijos neprisijungti prie jų, o viešąją tvarką užtikrinančių pareigūnų nedėvėti uniformų.

Daugiau nei milijonas dalyvių šiemet žygiavo Londono gatvėmis. Eitynės tapo milžinišku vakarėliu po atviru dangumi. Žmonės šoko gatvėje, mėtė saldainius, švilpė švilpukais ir puikiai leido laiką. Taip eitynių dalyviai rodė kaip apsikeitė Jungtinė Karalystė nuo pirmųjų LGBTQ+ eitynių, kurias čia visi susirinko paminėti.

Kevinas iš Ugandos BBC sakė, kad yra laimingas galėdamas ir „remti LGBT bendruomenę“. „Didžiuojuosi, kad esu gėjus“, – sako jis ir priduria, kad „labai džiaugiasi“ švęsdamas Pride po dvejus metus trukusios pandemijos.

Londono meras Sadiq Khan sakė, kad „Pride in London „yra žygis už „meilę“ ir „atvirą, įtraukų pasaulį“. Meras pabrėžė, kad renginys skirtas ir „tiems, kurie yra Osle, tiems, kurie nepadarė tokios pažangos, kokią mes padarėme“.

24 metų Mohammed Nazir atviravo, kad norėtų šį renginį skirti „tiems žmonėms, kurie vis dar slepia savo seksualumą, ir aš norėčiau jiems nusiųsti žinią, kad mes nepasirinkome būti gėjais, tokie mes gimėme ir turėtume didžiuotis... būti tuo, kas esate“.