Dar visiškai neseniai viena iš labiausiai mobilizuojančių kultūrinių kovų Lietuvoje buvo susijusi su LGBTQ+ teisėmis. Diskusijose skambėjo žodžiai apie šeimą, vaikus, „tradicines vertybes“ ir tariamą grėsmę visuomenės normoms. Šiandien viešojoje erdvėje vis daugiau dėmesio skiriama kitai temai – migracijai.

Migrantų skaičiui, integracijai, užsieniečių kalbai viešajame gyvenime, sienų kontrolei ir nacionalinei tapatybei skiriama vis daugiau politinio dėmesio. Kai kurie politikai, kurie anksčiau pirmiausia kalbėjo apie kultūrinius ar šeimos klausimus, dabar akcentuoja migracijos kontrolę ir nacionalinį saugumą.

Pavyzdžiui, LRT rugsėjį rašė, kad TS-LKD, Laurynui Kasčiūnui tapus partijos pirmininku, sumažino LGBT draugišką retoriką ir aktyviau ėmė kalbėti apie antiimigracines nuostatas, rusų kalbos vartojimą, demografiją ir šeimų politiką.

Tai nereiškia, kad visos šios temos yra vienodos ar kad migracijos politikos kritiką galima automatiškai prilyginti homofobijai. Tačiau politinės komunikacijos tyrinėtojams čia įdomus kitas klausimas: kodėl skirtingos visuomenės grupės tam tikru metu gali tapti panašaus politinio pasakojimo taikiniais?

„Mes“ ir „jie“

Vienas paprasčiausių atsakymų – tapatybės politika. Tiek diskusijose apie LGBTQ+ teises, tiek migraciją dažnai atsiranda aiški perskyra tarp „mūsų“ ir „kitų“. Vienu atveju „mes“ gali būti apibrėžiami kaip tradicinė šeima, o „kiti“ – kaip žmonės, siejami su naujomis šeimos ar seksualumo sampratomis.

Kitu atveju „mes“ gali reikšti Lietuvos piliečius ar lietuvių tautą, o „kiti“ – iš kitų šalių atvykusius žmones. Tokioje politinėje kalboje sudėtingi klausimai supaprastinami iki tapatybės pasirinkimo: kas priklauso „mums“, o kas – ne.

Tai ypač pastebima šūkiuose ir socialinių tinklų komunikacijoje. Šiemet Lietuvoje daug dėmesio sulaukė šūkis „Lietuva lietuviams“. Dėl jo kilo konfliktas Vilniuje, o vėliau viešojoje erdvėje vyko diskusija, ar šis šūkis turi būti vertinamas kaip patriotinis, diskriminacinis ar ekstremistinis. Skirtingi kalbinti žmonės jo reikšmę aiškino nevienodai, nors paties šūkio sąsajos su nacizmu yra akivaizdžios.

Nuo „tradicinės šeimos“ iki „tradicinės tautos“

LGBTQ+ ir migracijos temos turi ir kitą bendrą politinį elementą – abi gali būti įtraukiamos į platesnį pasakojimą apie visuomenės pokyčius. Kai kuriems žmonėms socialiniai pokyčiai reiškia didesnę pasirinkimo laisvę. Kitiems jie gali kelti neapibrėžtumo jausmą. Tuomet kraštutinės dešinės ir net dešinės pakraipos politika ima siūlyti paprastą atsakymą: reikia apsaugoti tai, kas laikoma „tradiciniu“.

Tačiau pati „tradicijos“ sąvoka nėra statiška. Tai, kas vienu laikotarpiu atrodo savaime suprantama, vėliau gali pasikeisti. Šeimos modeliai, moterų vaidmuo visuomenėje, tautinių mažumų padėtis ar seksualinių mažumų teisės per kelis dešimtmečius Europoje patyrė reikšmingų pokyčių. Ji kito ir Lietuvoje. Pavyzdžiui kas dabar nacionalistų laikoma "tradicine šeima" iš esmės gyvavo tik sovietinės okupacijos metu. Iki tol šeima buvo visiškai kitokia.

Todėl kova dėl „tradicinių vertybių“ dažnai yra ne tik apie konkrečią politikos priemonę. Ji tampa priemone, prisidengiant kova už "tradicijas" telkti rinkėjus ir apsimesti, kad tai tik ginčas dėl to, kokia turėtų būti visuomenė ateityje.

Lietuvoje taikinys keičiasi?

Šiuo metu vienas ryškiausių pavyzdžių – migracijos tema. 2026 m. Vilniuje buvo surengtos eitynės prieš rasizmą ir neapykantą migrantams. Organizatoriai teigė protestuojantys prieš, jų vertinimu, Lietuvoje stiprėjančią antimigracinę politiką ir retoriką.

Tuo pat metu viešojoje erdvėje pasirodo ir gerokai radikalesnių grupių. Čia jau galima matyti konkretesnę sąsają: kai kuriais atvejais tos pačios grupės vienu metu kalba apie LGBTQ+ ir migraciją. Tai nėra įrodymas, kad kiekvienas antimigracinės politikos šalininkas priešinasi LGBTQ+ teisėms. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad kiekvienas konservatyvių vertybių šalininkas yra nusistatęs prieš migrantus.

Tačiau radikalesniuose judėjimuose šios temos kartais sujungiamos į vieną platesnį pasakojimą apie tautą, kultūrą, „tradicinę“ visuomenę ir tariamą išorės ar vidaus grėsmę.

Kodėl vienos temos pakeičia kitas?

Politikoje dėmesys nėra begalinis. Temos kyla ir leidžiasi priklausomai nuo visuomenės nuotaikų, įvykių ir rinkėjams aktualių problemų. Jeigu vienas klausimas tampa mažiau mobilizuojantis, politinė komunikacija gali persikelti prie kito.

LGBTQ+ klausimai Lietuvoje tebėra politiškai jautrūs. Tačiau migracija pastaraisiais metais tapo daug labiau matoma kasdieniame gyvenime – nuo darbo rinkos ir kalbos iki būsto, švietimo, integracijos ir nacionalinio saugumo. Dėl to migracija gali tapti patrauklia tema tiems, kurie siekia kalbėti apie tautinę tapatybę ir visuomenės pokyčius.

Tai matyti ir politinėje komunikacijoje. Tačiau yra vienas svarbus skirtumas. Migracijos politika ir LGBTQ+ teisės nėra tas pats klausimas. Migracija yra valstybės sienų, prieglobsčio, darbo rinkos, integracijos, saugumo ir demografijos politikos dalis. LGBTQ+ teisės pirmiausia susijusios su lygybe, diskriminacijos draudimu, šeimos teisiniu statusu ir žmogaus teisėmis. Abi temos gali tapti kultūrinių konfliktų objektais, tačiau tai nereiškia, kad jų politiniai ar socialiniai aspektai yra vienodi.

Sąsaja tampa įdomi tada, kai tos pačios politinės grupės, tie patys aktyvistai ar tie patys komunikacijos kanalai skirtingas temas sujungia į vieną „grėsmės“ pasakojimą.

Kova nebe dėl vienos grupės

Galbūt todėl šiandien svarbiau klausti ne „kas bus kitas taikinys?“, o kaip kuriami politiniai taikiniai apskritai. Vienu metu visuomenės baimes gali sutelkti diskusijos apie homoseksualias šeimas. Kitu – migrantai. Dar vėliau tokį vaidmenį gali atlikti religinės, tautinės ar kitos mažumos.

Temos keičiasi, tačiau politinė schema gali išlikti panaši: visuomenė padalijama į „savus“ ir „svetimus“, o sudėtingi socialiniai pokyčiai paaiškinami konkrečios grupės egzistavimu ar elgesiu. Tai nereiškia, kad visi, keliantys migracijos ar šeimos politikos klausimus, vadovaujasi tokia schema. Tačiau kai vienos grupės teisių ribojimo retorika persipina su kitos grupės atstūmimu, verta žiūrėti ne tik į atskirus šūkius, bet ir į pasikartojantį politinės komunikacijos modelį.

Puolant vieną grupę po kitos - išlaikomas dėmesys, telkiami šalininkai, kurie bus reikalingi rinkimų metu. Kartu griaunamas pasitikėjimas valstybe - vis daugiau žmonių jaučiasi nesaugūs, traukiasi į pogrindį ir pasirenka tylos kelią. Tai labai naudinga kraštutinėms jėgoms, kurios gali valdyti ir pritraukti vis didesnį dėmesį ir imti diktuoti politinės darbotvarkės temas.