Alice Weidel - AfD pirmininkė yra lesbietė, gyvena su moterimi ir kartu augina du vaikus. Tačiau jos vadovaujama partija nuosekliai gina heteroseksualios „tradicinės šeimos“ modelį ir savo programose queer žmones bei jų šeimas dažnai pateikia kaip grėsmę nusistovėjusiai visuomenės tvarkai. Akademiniai tyrimai šį prieštaravimą jau yra aprašę kaip vieną iš AfD politinės retorikos paradoksų.

„Aš ne queer“

Viena plačiausiai nuskambėjusių Alice Weidel frazių buvo ištarta 2023 m. ARD laidoje, kai jos buvo klausiama, kaip ji suderina savo homoseksualumą su AfD priešiškumu LGBTQ+ žmonėms.

A. Weidel atsakė: „Aš nesu queer, aš esu ištekėjusi už moters.“ Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip paprasčiausias politinės tapatybės pasirinkimas: ne kiekviena lesbietė privalo save vadinti queer. Ir būtent todėl šios frazės nereikėtų automatiškai vadinti homofobiška. Tačiau politiniame kontekste ši frazė buvo suprasta visiškai kitaip.

Queer sąvoka Vokietijoje nėra vien seksualinės orientacijos sinonimas. Ji taip pat gali reikšti politinį solidarumą su platesne LGBTQ+ bendruomene ir kritiką normoms, kurios vieną šeimos ar santykių modelį laiko „normaliu“. A. Weidel atsiribojimas nuo šios tapatybės leidžia jai pabrėžti: mano privatus gyvenimas yra vienas dalykas, o politinė kova už platesnį LGBTQ+ pripažinimą – visai kas kita.

„Tradicinė šeima yra visuomenės tikslas“

2026 m. liepos pradžioje partijos lyderės asmeninio gyvenimo ir jos partijos vertybių prieštaravimas tapo beveik groteskiškas.

AfD Saksonijos-Anhalto rinkimų programoje teigiama, kad „nepažeista šeima susideda iš motinos, tėvo ir vaikų“. Esą tai yra geriausia sąlyga sveikam vaiko vystymuisi. Toje pačioje programoje queer žmonių veiklai skirtas valstybės finansavimas kritikuojamas kaip „vaivorykštės ideologija“, o LGBTQ+ judėjimas kaltinamas siekiantis sugriauti tradicines visuomenės „normas“.

A. Weidel šią situaciją komentavo taip: „Jie gali rašyti, ką nori. Aš gyvenu kitaip.“ Tai – bene iškalbingiausia jos pastarojo meto citata. Ji pripažino, kad jos pačios šeima neatitinka partijos programoje aprašyto idealo. Tačiau kartu atsisakė pripažinti, kad esama politinių prieštaravimų. A. Weidel teigė, kad tos pačios lyties santykiai turi būti vertinami lygiaverčiai, tačiau kaip politikė ji vis tiek gali remti „tradicinę šeimą“ kaip visuomenės tikslą.

Ir būtent čia slypi problema. Jeigu lesbietės šeima yra lygiavertė, kodėl būtent heteroseksuali šeima turi būti visuomenės „tikslas“?

„Ehe für alle, während das Land islamisiert wird?“

Dar 2017 m., kai Vokietijoje vyko diskusijos dėl santuokos lygybės, A. Weidel savo rinkimų kampanijoje naudojo šūkį: „Santuoka visiems, kol šalis islamizuojama?“

Šis sakinys svarbus ne tik dėl jo politinio turinio, bet ir dėl to, kaip jame homoseksualumas paverčiamas priemone kalbėti apie kitą – musulmonų – grupę.

Ji teigė, kad AfD esą yra vienintelė partija, kuri iš tikrųjų saugo homoseksualius žmones nuo musulmonų ir vadinamųjų „musulmoniškų gaujų“. Ir būtent todėl ji nusprendė būti AfD partijoje.

Tai, ką akademinėje literatūroje galima vadinti homonacionalistine retorika, veikia paprastai: homoseksualūs žmonės pateikiami kaip „mūsų“ visuomenės dalis, kurią reikia saugoti nuo išorinio priešo. Tačiau kartu pranyksta diskusija ką pačios mūsų visuomenės viduje reikėtų keisti, kad LGBTQ+ žmonės turėtų tas pačias teises.

Akademinis tyrimas apie AfD antifeminizmą ir lyčių politiką būtent taip ir apibūdina šį mechanizmą: tolerancija homoseksualumui gali būti naudojama instrumentiškai, pirmiausia nukreipiant dėmesį į islamą ir musulmonus, o ne į platesnę lygybės politiką.

„Homoseksualams gali būti nesvarbu, ar jie gali tuoktis“

2017 m. A. Weidel taip pat teigė, kad homoseksualiems žmonėms esą gali būti „nesvarbu“, ar jie gali tuoktis, ar ne. Tuo pat metu jos partija prieštaravo santuokos lygybei. Šiandien ši pozicija atrodo ypač paradoksali, nes pati politikė gyvena su moterimi ir augina vaikus.

Dar ryškesnis pavyzdys pasirodė 2025 m., kai ji „Wahlarena“ laidoje sakė, kad tos pačios lyties poroms turėtų būti suteiktos tokios pačios teisės kaip heteroseksualioms poroms, tačiau „nepaliečiant santuokos instituto“. Kitaip tariant, lygybė – taip, bet nebūtinai santuokos lygybė.

Tai nėra vien žodžių žaismas. Santuokos lygybė yra simbolinis klausimas: ar valstybė homoseksualią porą pripažįsta tokia pačia šeima kaip heteroseksualią porą? Jeigu atsakymas yra „taip, bet vadinkime tai kitaip“, išlieka nelygybė.

Privatus gyvenimas – priimtinas, kol tai nėra politika?

Nežijoma ką Alice Weidel „iš tikrųjų“ galvoja apie savo homoseksualumą, tačiau galima analizuoti jos retoriką. A. Weidel priima savo homoseksualumą kaip asmeninį faktą. Ji gyvena tos pačios lyties šeimoje, augina vaikus ir sako, kad tokie santykiai yra lygiaverčiai. Tačiau politiniu lygmeniu ji kartu gina sistemą, kurioje būtent heteroseksuali šeima apibrėžiama kaip pageidaujamas visuomenės modelis.

Tai sukuria savotišką „aš esu išimtis“ logiką: mano šeima yra gera, bet norma vis tiek turi būti kita. Būtent šią įtampą išryškina ir akademiniai tyrimai apie AfD. Juose pažymima, kad partijos heteronormatyvi šeimos samprata teoriškai išstumia net pačios A. Weidel šeimą iš jos kuriamo „tradicinės šeimos“ idealo.

Ir čia slypi didžiausias paradoksas. AfD šiandien ne visada kalba apie homoseksualumą taip atvirai priešiškai, kaip kai kurios kitos kraštutinių dešiniųjų jėgos. Vietoj to partija dažnai kuria kitokią hierarchiją: heteroseksuali šeima – „normali“, homoseksuali šeima – toleruotina, jeigu ji nereikalauja keisti nusistovėjusių taisyklių, queer politika yra „ideologija“, trans žmonių teisės yra grėsmė vaikams, LGBTQ+ organizacijų finansavimas – „vaivorykštės ideologijos“ rėmimas.

Amadeu Antonio Stiftung analizė pažymi, kad AfD programose homoseksualumas ne visada tiesiogiai kritikuojamas, tačiau kartu puolamos antidiskriminacinės priemonės ir seksualinio bei lyčių švietimo programos. Tokiu būdu homoseksualus gyvenimas gali būti toleruojamas kaip privatus pasirinkimas, tačiau politinė kova už visišką lygybę pateikiama kaip grėsmė.

Kodėl apie tai svarbu kalbėti dabar?

AfD nebėra tik protesto partija. Po istorinio laimėjimo Saksonijoje-Anhalte ji tapo jėga, kuri realiai pretenduoja valdyti Vokietijos žemę. AfD rinkimų programoje LGBTQ+ žmonių vieta apibrėžiama labai aiškiai: valstybės parama queer projektams turėtų būti mažinama, „vaivorykštės ideologija“ atmetama, o „normali“ visuomenė siejama su heteroseksualia šeima. Gali būti, kad partija ilgainiui surinks tiek rėmėjų, kad valdys Vokietiją.

Alice Weidel seksualinė orientacija savaime nėra argumentas nei už, nei prieš AfD. Lesbietė gali būti kraštutinių dešiniųjų politikė, kaip ir homoseksualus žmogus turi teisę palaikyti homofobišką politiką. Tikroji problema slypi kitur: ar žmogaus buvimas LGBTQ+ bendruomenės dalimi automatiškai reiškia paramą LGBTQ+ teisėms? A. Weidel istorija pateikia labai aiškų atsakymą - ne. Ir tai turės rimtų pasekmių mums visiems.