M. Norbutas: Misija pažeminti – siekis surinkti daugiau balsų

Skaitymo laikas
1 minute
Perskaityta

M. Norbutas: Misija pažeminti – siekis surinkti daugiau balsų

Ket, 04/30/2026 - 07:15
Kategorija:
0 komentarų

Artėjant rinkimams Lietuvoje vėl naudojamas kelis kartus pasiteisinęs neapykantos telkimo metodas – surasti patogų priešą, jį garsiai pulti ir taip mobilizuoti dalį rinkėjų. Kai trūksta idėjų kaip paskatinti ekonomikos augimą, užtikrinti švietimo prieinamumą visiems, tinkamą sveikatos apsaugą ar nacionalinį saugumą, kai nėra realių sprendimų kasdienėms žmonių problemoms, ištraukiama sena tema – LGBTQ+ žmonės.

Tai jau tampa ne atsitiktinumu, o strategija. Misija pažeminti, kad surinktum daugiau balsų. Vietoje rimtų diskusijų apie valstybės ateitį visuomenei siūloma emocinė manipuliacija: esą dėl visko kalti tie, kurie gyvena kitaip, myli kitaip ar nori tokių pačių teisių kaip visi. Tokia taktika politiškai patogi, nes nereikalauja kompetencijos. Užtenka garsaus pareiškimo, skambios antraštės ir pažado „apginti tradicijas“ nuo menamai kuriamos grėsmės. Neva būtent gėjai kalti dėl demografinės krizės.

Puikus pavyzdys - rengti referendumą dėl šeimos sampratos keitimo. Tokia iniciatyva pateikiama kaip rūpestis visuomenės vertybėmis, tačiau iš tiesų dažnai tampa politine priemone sutelkti konservatyvesnius rinkėjus. Kai kurios politinės jėgos puikiai supranta, kad diskusijos apie kainų augimą, regionų nykimą ar sveikatos sistemos problemas joms nepalankios - daug metų siūlyti pažadai - o padėtis juk tik blogėjo. Todėl pasirenkama tema, kuri kelia emocijas ir skaldo visuomenę.

Referendumas tokiu atveju tampa ne demokratijos įrankiu, o rinkimine technologija. Liūdniausia, kad savo teigiamą įvaizdį kai kurie politikai mėgina kurti žemindami kitus. Esą jie stiprūs todėl, kad kažką sustabdys, kažkam neleis, kažką pažabos. Bet ar tikrai lyderystė prasideda nuo silpnesnių puolimo? Ar pagarba valstybei gimsta iš nepagarbos jos piliečiams?

LGBTQ+ žmonės Lietuvoje dirba, moka mokesčius, kuria verslus, augina vaikus, rūpinasi artimaisiais ir gyvena tokį pat kasdienį gyvenimą kaip visi. Jie nėra politinis įrankis. Jie nėra dekoracija rinkimų kampanijoms. Jie nėra taikinys tam, kad kas nors pasirodytų „vertingesnis“. Brandi politika remiasi ne priešo paieška, o gebėjimu vienyti. Ne baimės kurstymu, o sprendimais. Ne pažeminimu, o pagarba.

Todėl kiekvieną kartą, kai išgirstame eilinį pažadą „ginti šeimą“ puolant kitų šeimas, verta paklausti: ką šis politikas siūlo be pykčio? Ką jis kuria, be skaldymo? Ką jis geba, be puolimo? Jei atsakymo nėra, tuomet aišku viena – tai ne vertybinė laikysena. Tai tik misija pažeminti dėl kelių papildomų balsų.