D.O.Dilytė

E. Odinet pabrėžė, kad Estijos nueito teisinio kelio neįmanoma iki galo suprasti neatsižvelgiant į jos konstitucinį kontekstą, kuris skiriasi nuo Lietuvos: „Estijos Konstitucija neapibrėžia šeimos lyties požiūriu, o Aukščiausiasis Teismas ne kartą patvirtino, kad tos pačios lyties poros yra šeima, saugoma Konstitucijos.“

Konstitucinis aiškinimas sukūrė tvirtą teisinį pagrindą pokyčiams ir paaiškina, kodėl Estijos trajektorija vystėsi kitaip nei kai kurių kaimyninių šalių. Ilgainiui įstatymų leidėjams tapo vis sunkiau ignoruoti konstitucinę pareigą užtikrinti vienodą šeimos apsaugą.

Pasak Estijos socialdemokratų partijos tarptautinio sekretoriaus, užsitęsusi teisinė vakuumo situacija galiausiai tapo lūžio tašku. Tiek visuomenė, tiek politikai suprato, kad pusiniai sprendimai neveikia. „Turėjome įstatymą, kuris formaliai egzistavo, bet praktiškai neveikė. Tai kūrė teisinį neapibrėžtumą šeimoms ir vis labiau apkrovė teismus. Nebebuvo įmanoma vilkinti. Blogiau jau nebegalėjo būti, todėl buvo geriau priimti aiškų sprendimą, nei leisti teismams toliau atlikti valstybės darbą“, – sakė jis.

Šis argumentas tapo itin svarbus koalicijos derybų metu. Galiausiai socialdemokratai, Reformų partija ir „Eesti 200“ susitarė įtraukti santuokos lygybę į koalicijos sutartį. E. Odinet aiškiai pabrėžė, kad sprendimas dėl santuokos lygybės buvo priimtas ne balsavimo parlamente metu, o derybose prie koalicijos stalo, formuojant naują Vyriausybę. Ir tik tuomet klausimas atsidūrė parlamento rankose.

„Tai nebuvo vien techninių problemų taisymas. Tai buvo klausimas apie konstitucines pareigas, politinę atsakomybę ir aiškų pasirinkimą, kokias vertybes turi atspindėti mūsų teisinė sistema. Sprendimas iš esmės buvo priimtas koalicijos derybose, o ne parlamento salėje. Kai klausimas įrašomas į koalicijos sutartį, viskas tampa aišku – partijos prisiima atsakomybę“, – aiškino jis.

Derybos buvo įtemptos, nes partnerystės ir santuokos lygybės klausimai buvo vieni labiausiai ginčytinų. Vis dėlto visos trys partijos galiausiai sutiko, kad „pusiniai įstatymai“ valstybėje nebegali funkcionuoti.

Atsakydamas į klausimą, ar vieši pareiškimai buvo centralizuotai koordinuojami, Eduard paaiškino, kad Estija taikė mišrią komunikacijos strategiją. „Turėjome aiškius komunikacijos rėmus, bet dauguma pareiškimų buvo organiški. Nenorėjome, kad tai atrodytų kaip iš viršaus primestas projektas. Tai turėjo būti apie žmonių istorijas“, – sakė jis. Toks požiūris sumažino poliarizaciją ir padėjo pristatyti santuokos lygybę kaip natūralų ir logišką teisinės sistemos tęsinį, o ne ideologinę naujovę.

Odinet atmetė vieną dažniausių politinių baimių – kad progresyvios reformos neišvengiamai lemia rinkėjų paramos praradimą. „Politikai dažnai įsivaizduoja, kad rinkėjai juos nubaus už tokius sprendimus. Tačiau realybėje rinkėjams kur kas labiau rūpi ekonominiai ir kasdieniai klausimai. Partijų palaikymas reikšmingai nesumažėjo“, – pažymėjo jis. Ši įžvalga ypač aktuali Lietuvos kontekste, kur partnerystės įstatymo šalininkai dažnai susiduria su analogiškais politikų argumentais.

Santuokos lygybės įtvirtinimą lydėjo plati teisėkūros reforma. Be Šeimos teisės įstatymo pakeitimų, buvo peržiūrėta beveik 100 kitų įstatymų, siekiant užtikrinti, kad santuokos lygybė ir partnerystės teisės realiai veiktų praktikoje. Pakeitimai apėmė tokias sritis kaip mokesčiai, migracija, paveldėjimas, socialinė apsauga ir administracinės procedūros.

Eduard Odinet sako: „Buvo būtina užtikrinti, kad lygybė būtų ne simbolinė, o reali ir veiksminga kasdieniame gyvenime.“ Reforma taip pat įtvirtino visiškas bendros įvaikinimo teises tos pačios lyties sutuoktiniams, taip priskirdama Estiją prie pažangiausių Europos valstybių šeimos lygybės ir vaikų apsaugos srityse.

Vyras atkreipė dėmesį, kad sutarimo Estijos socialdemokratų partijoje siekimas buvo ilgas ir kartais sudėtingas procesas. „Tai užtruko beveik dešimtmetį vidinių diskusijų, įskaitant kelis įtemptus balsavimus partijos taryboje. Didelę šio darbo dalį atliko Rainbow Rose Estonia“, - sako politikas.

Šis procesas parodo, kaip svarbu nuosekliai ir kantriai dirbti politinių partijų viduje, o ne pasikliauti vien viešu spaudimu ar rinkimų ciklais. Taip pat lemiamą vaidmenį suvaidino ir pilietinės visuomenės organizacijos. Estijos LGBT asociacija ilgą laiką vykdė profesionalią ir nuoseklią komunikaciją su politikais iš įvairių politinių stovyklų, padėdama aiškinti teisines pasekmes ir paneigti mitus.

„Toks nuoseklus, faktais grįstas darbas laikui bėgant sumažino pasipriešinimą ir padėjo kurti supratimą“, - aiškina Eduard Odinet. Be to, keli šimtai viešų asmenų iš kultūros, mokslo, akademinės bendruomenės ir žiniasklaidos viešai išreiškė paramą santuokos lygybei, taip prisidėdami prie platesnio visuomeninio legitimumo ir normalizacijos.

Baigdamas Odinet pateikė aiškią išvadą: „Niekas nelaukė tobulo momento. Jo nėra. Reformos įvyksta tada, kai politinė sistema supranta, kad neveikimas yra blogesnis nei veiksmas.“ Pasak jo, tiek Estijos, tiek Latvijos patirtis rodo, kad teisinė sistema nesugriūva, visuomenė greitai prisitaiko, o politikų baimės dažnai būna smarkiai perdėtos.

Estijos istorija yra vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip ilgalaikės teisinės kovos, visuomeninis spaudimas ir politinė drąsa gali susilieti į realius pokyčius. Lietuvos diskusijoje tai buvo ypač svarbus balsas – ne teorinis argumentas, o praktinė patirtis, rodanti, kad šeimų teisinis pripažinimas nėra rizika, o neišvengiamas ir būtinas žingsnis.