„Urologo kabinete kai reikia atakyti į gydytojo klausimą iki šiol nukrečia šaltis. Neslepiu savo orientacijos nuo draugų, visuomenės, bet iki šiol turiu stigmą kalbėtis atvirai su gydytoju. Sėdžiu prieš jį, esu priklausomas nuo gydytojo sprendimų, bet nežinau kokios jo nuostatos ir kaip jos gali daryti įtaką“, - atvirai prisipažįsta Martynas.

Tokios istorijos nėra pavienės. Esama dar sudėtingesnių situacijų. Tyrimai, atlikti įvairiose Europos šalyse, rodo, kad LGBTQ+ asmenys dažniau susiduria su diskriminacija ar mikroagresijomis sveikatos priežiūros įstaigose. Lietuvoje šių duomenų vis dar trūksta, bet nevyriausybinės organizacijos fiksuoja atvejus, kai žmonės vengia kreiptis į medikus dėl baimės būti teisiami.

Sveikatos specialistai pripažįsta, kad LGBTQ+ pacientų poreikiai dažnai lieka nuošalyje, nes mokymuose vis dar stinga kalbėjimo apie lyčių ir seksualinės tapatybės įvairovę. Tiesa, Lietuvoje jau jas organizuoja kelios nevyriausybinės organizacijos.

Vis dar pasitaiko atvejų, kai trans žmonės susiduria su priešiškumu dėl hormonų terapijos ar lyties patvirtinimo procedūrų, o biseksualūs pacientai girdi klausimus, kupinus nepasitikėjimo ar smalsumo, kuris peržengia profesines ribas.

Pasak psichologų, tokia aplinka sukuria uždarą ratą – žmonės, bijodami stigmos, nesikreipia pagalbos, o tai ilgainiui blogina jų fizinę ir psichinę sveikatą. Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenimis, LGBTQ+ asmenys patiria didesnį depresijos, nerimo rizikos lygį, kenčia ir jų fizinė sveikata. Tačiau šie rodikliai nėra „įgimti“ – jie tiesiogiai susiję su diskriminacija ir įvairiomis stigmomis – taip pat sveikatos paslaugų priežiūros srityje.

Tiesa, daugėja ir medikų, norinčių keisti situaciją. Jaunosios kartos gydytojai kalba apie įtraukesnę sveikatos priežiūrą, dalyvauja mokymuose, domisi tarptautine praktika. Kai kuriose vakarų šalyse skelbiami net sąrašai gydytojų į kuriuos patariama kreiptis LGBTQ+ žmonėms, nes jie turi didžiulę patirtį šioje srityje.

Lietuvoje, tokių sąrašų egzistavimas keltų sunkumų patiems gydytojams, nes dalis kritiškai nusiteikusių pacientų nesirinktų jų paslaugoms teikti. Būtent todėl šią informaciją dažnai renka nevyriausybinės organizacijos, kurios dalija patarimus ir medikų kontaktus LGBTQ+  žmonėms.

Pokyčiai reikalauja ne tik medikų iniciatyvos drąsiai kalbėti šiomis temomis, bet ir politinės valios naikinti prielaidas diskriminacijai. Ne ką svarbesnė švietimo sritis – ypač tai, ką apie LGBTQ+ žmones kalba medikus ruošiantys dėstytojai, kokia literatūra jie vadovaujasi.