2026 metų rugsėjį žurnale „World Psychiatry“ paskelbtame moksliniame darbe tyrėjų grupė, kuriai vadovavo Vincenzo Oliva, analizavo LGBTQ+ žmonių psichikos sveikatos skirtumus. Tyrimas apėmė 22 sistemines apžvalgas su metaanalizėmis, 398 pirminius tyrimus ir 162 statistinius ryšius.

Toks metodas vadinamas skėtine apžvalga: analizuojami jau atlikti sisteminiai mokslinių tyrimų apibendrinimai. Tyrėjai vertino ne tik pačių tyrimų apimtis, bet ir turimų įrodymų patikimumą, nes skirtingos studijos naudoja skirtingas imtis ir tyrimo metodus.

Vienas svarbiausių rezultatų – lesbiečių, gėjų ir biseksualių respondentų grupėse depresinių sutrikimų santykinis rodiklis buvo maždaug 2,05 karto didesnis nei lyginamosiose grupėse. Bandymų nusižudyti santykinis rodiklis siekė apie 2,51.

Tai santykiniai, o ne absoliutūs skaičiai. Jie nereiškia, kad kas antras LGBTQ+ žmogus serga depresija. Norint nustatyti konkretaus sutrikimo paplitimą, reikia žinoti absoliučią riziką ir imties ypatumus. Apžvalgoje nagrinėti ir pačios LGBTQ+ bendruomenės viduje pasireiškiantys skirtumai. Kai kuriuose tyrimuose biseksualiems respondentams nustatyti didesni nerimo simptomų ir nesavižudiško savęs žalojimo šansai nei lyginamose lesbiečių ar gėjų grupėse.

Galimų paaiškinimų mokslinėje literatūroje ieškoma mažumų streso teorijoje. Ji nagrinėja ilgalaikės diskriminacijos, priešiškų nuostatų, atstūmimo, vidinės stigmos ir būtinybės slėpti tapatybę poveikį savijautai. Tačiau vien statistinių ryšių nustatymas neleidžia apskaičiuoti, kokią konkretaus skirtumo dalį lemia vienas ar kitas veiksnys.

Tyrėjai taip pat aptarė valgymo sutrikimų simptomus ir kūno įvaizdžio problemas. Kai kurių grupių rezultatai skiriasi, todėl pernelyg bendri teiginiai apie visus LGBTQ+ žmones būtų netikslūs.

Ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį į duomenų kilmę. Didelė dalis įtrauktų tyrimų yra stebimieji, tyrimuose skiriasi matavimo priemonės, populiacijos ir sveikatos sistemos. Todėl metaanalizėje rasti ryšiai neturėtų būti pristatomi kaip vienareikšmiai priežastiniai įrodymai.

Tyrimas svarbus tuo, kad aiškiai indikuoja, jog LGBTQ+ žmonėms reikia lengvai pasiekiamos, mokslu pagrįstos ir įtraukios psichikos sveikatos pagalbos. Žmogus turi turėti galimybę saugiai kalbėti apie partnerį, seksualinę orientaciją ar lytinę tapatybę nebijodamas išankstinių nuostatų. Dėja, dėl patiriamos diskriminacijos - LGBTQ+ žmonės yra labiau pažeidžiami, nei heteroseksualai.

Nauja apžvalga nėra LGBTQ+ tapatybės patologizavimas. Ji primena, kad sveikatos skirtumus būtina atpažinti ir siekti, kad pagalba pasiektų tuos, kuriems jos reikia.