Lapkričio 7 dieną miesto pagrindinėje aikštėje buvo nušauti šeši žmonės, dar keliolika sužeista. Įtariamasis – 24 metų Lenkijos pilietis – buvo sulaikytas, o prokuratūra pradėjo tyrimą dėl teroristinio pobūdžio nusikaltimo. Lenkijos vidaus reikalų ministras Marcin Kierwiński teigė, kad vyras domėjosi kraštutinių dešiniųjų ideologijomis ir laikėsi itin radikalių, ultranacionalistinių pažiūrų.

Kraštutinės dešinės judėjimai nėra visiškai vienodi. Jų pažiūros ir tikslai gali skirtis, tačiau daliai jų būdingas radikalus nacionalizmas, įsitikinimas, kad visuomenė turi priklausyti vienai „tikrų“ žmonių grupei, ir priešiškumas tiems, kurie laikomi svetimais ar keliančiais grėsmę. Tokioje pasaulėžiūroje visuomenė dalijama į „savus“ ir „kitus“. Vieni vaizduojami kaip tikrieji šalies gyventojai, ginantys tradicijas, kultūrą ir tariamai nykstančią tvarką. Kiti – kaip pavojingi, svetimi, privilegijuoti ar siekiantys sugriauti visuomenę.

"Priešais gali būti paverčiami migrantai, pabėgėliai, musulmonai, žydai, romai, LGBTQ+ žmonės, feministės, žmogaus teisių gynėjai, žurnalistai ar politiniai oponentai", - pabrėžia GayLine.LT redaktorius Martynas Norbutas.

Anot jo, svarbiausia atskirti, kad konservatyvios pažiūros, nacionalinis pasididžiavimas ar kritika valdžiai savaime nereiškia ekstremizmo. Pavojus kyla tada, kai žmonių grupės laikomos menkesnėmis, joms priskiriama kolektyvinė kaltė, o diskriminacija ar smurtas pateikiami kaip priimtina priemonė.

Europos Sąjungos institucijų analizėse pabrėžiama, kad smurtinis kraštutinių dešiniųjų ekstremizmas dažnai remiasi neapykantos kalba, žmonių nužmoginimu, sąmokslo teorijomis ir ankstesnių smurtautojų išaukštinimu.

Kokius mitus skleidžia ekstremistiniai judėjimai?

Vienas dažniausių kraštutinių dešiniųjų pasakojimų – esą vyksta sąmoningas „tautos pakeitimas“. Pagal šią sąmokslo teoriją migracija vaizduojama ne kaip sudėtingas socialinis ir politinis reiškinys, o kaip slaptas planas sunaikinti vienos tautos ar kultūros tapatybę.

"Kitas pasikartojantis mitas – kad mažumų teisės neva atimamos iš daugumos", - pabrėžia Martynas Norbutas. LGBTQ+ žmonių lygybė, moterų teisės ar religinė įvairovė pristatomos kaip grėsmė tradicinei šeimai, vaikams ar visuomenės ateičiai. Taip pat platinami antisemitiniai pasakojimai apie tariamą slaptą žydų įtaką politikai, žiniasklaidai ar finansams. Sudėtingos ekonominės ir politinės problemos aiškinamos ne realiais veiksniais, o tariamais slaptais sąmokslais.

Šių istorijų bendras bruožas – jos pateikia paprastą kaltininką sudėtingoms problemoms. Jei kyla ekonominių sunkumų, kalti migrantai. Jei keičiasi visuomenės normos – LGBTQ+ žmonės ar feministės. Jei žmonės nepasitiki valdžia – esą viską kontroliuoja slapta grupė.

Europos Komisijos ekspertų analizėje pažymima, kad sąmokslo teorijos kuria aiškią priešpriešą tarp „gerųjų“ ir „blogųjų“, skatina nepakantumą ir menkina kitokią nuomonę turinčius žmones. Tokie pasakojimai gali būti naudojami ir naujų šalininkų paieškai.

Neapykanta plinta ne tik politiniuose mitinguose

Šiandien ekstremistinės idėjos pasiekia žmones ne vien per organizacijų renginius ar politines kalbas. Didelė jų sklaidos dalis vyksta internete – socialiniuose tinkluose, vaizdo įrašų platformose, pokalbių grupėse ir žaidimų bendruomenėse. Martynas Norbutas pabrėžia, kad pradžioje turinys gali atrodyti kaip pokštas, provokuojantis vaizdo įrašas ar ironiškas memas. Tačiau nuolat kartojami stereotipai pamažu normalizuoja mintį, kad tam tikros žmonių grupės yra pavojingos, mažiau vertingos ar nenusipelno lygių teisių.

"Viena iš veikimo formų – vadinamasis „juodasis humoras“, kuriuo mėginama pateisinti įžeidimus ir patyčias. Kai kas nors paprieštarauja, neapykantos kalba gali būti ginama teiginiu, kad tai „tik juokas“ arba kad kritikai neturi humoro jausmo", - teigia M. Norbutas.

Kitas būdas – iš konteksto ištraukti tikrus įvykius, platinti nepatikrintus vaizdus ar melagingas istorijas ir pateikti jas kaip įrodymą, kad visa žmonių grupė kelia grėsmę. Taip pavieniai nusikaltimai ar konfliktai panaudojami kolektyvinei kaltei kurti.

Europos Sąjungos ataskaitose nurodoma, kad ekstremistai naudojasi socialiniais tinklais, susirašinėjimo programėlėmis ir interneto forumais, o propagandai pasitelkia ir humorą, memus bei naujas technologijas. 2024 metais Europole fiksuotas didesnis labai jaunų asmenų įsitraukimas į su kraštutinių dešiniųjų ekstremizmu susijusius atvejus.

Kodėl tai gali patraukti jaunus žmones?

Jaunystėje žmogus ieško savo tapatybės, bando suprasti pasaulį, nori priklausyti grupei ir būti priimtas. Tai natūrali gyvenimo dalis. Tačiau šiuos poreikius gali išnaudoti ekstremistinės bendruomenės. Jos siūlo aiškų paaiškinimą, kodėl žmogui nesiseka, kas kaltas dėl jo problemų ir kas esą gali padėti. Jaunuoliui suteikiamas priklausymo jausmas: jis pristatomas kaip ypatingos grupės narys, kuris supranta „tikrąją tiesą“, priešingai nei likusi visuomenė.

Europos Komisijos 2025 metų ekspertų dokumente apie jaunimo įsitraukimą į ekstremistines ideologijas pabrėžiama, kad verbavimui gali būti išnaudojamas socialinis pažeidžiamumas, vienišumas, tapatybės paieškos ir noras priklausyti. Radikalėjimas gali prasidėti nuo iš pirmo žvilgsnio nekalto internetinio turinio, o vėliau žmogus vis dažniau susiduria su kraštutinėmis idėjomis.

Europolo 2025 metų ataskaita taip pat atkreipia dėmesį į labai jaunų asmenų įsitraukimą į dešiniųjų ekstremistų veiklą. Tai nereiškia, kad jaunuoliai, žiūrintys provokuojantį turinį ar besidomintys politika, automatiškai radikalėja. Tačiau nuolatinis smurto ir neapykantos pateikimas kaip priimtino elgesio gali keisti ribas, ką žmogus laiko normalu.

Pasekmės jaučiamos ir tiems, kurie nėra ekstremistų taikinys

Kraštutinės dešinės skleidžiama neapykanta pirmiausia veikia grupes, prieš kurias nukreipta propaganda. LGBTQ+ žmonės gali sulaukti grasinimų, patyčių ir diskriminacijos, migrantai – būti kaltinami dėl visuomenės problemų, religinės ar etninės mažumos – jaustis nesaugios net viešose vietose. Tačiau poveikis neapsiriboja tiesioginiais taikiniais.

"Kai neapykantos kalba tampa įprasta, žmonės gali pradėti vengti viešai reikšti savo nuomonę, slėpti tapatybę ar atsisakyti dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Mokyklose ir darbo vietose daugėja įtampos, o diskusijas apie realias problemas pakeičia kaltinimai ir priešiškumas", - sako M. Norbutas.

Dar viena pasekmė – mažėjantis pasitikėjimas demokratinėmis institucijomis. Ekstremistiniai pasakojimai dažnai teigia, kad rinkimai, teismai, žiniasklaida ar mokslas yra tik tariamos sistemos dalys, kuriomis neįmanoma pasitikėti. Kai visuomenė ima nebetikėti bendrais faktais ir institucijomis, tampa sunkiau taikiai spręsti nesutarimus.

Lietuvoje grėsmės jau kyla

Lietuvos valstybės saugumo departamentas savo viešose grėsmių apžvalgose yra įspėjęs apie kraštutinių dešiniųjų pažiūrų asmenų išnaudojimo riziką. Departamento skelbiamoje informacijoje nurodoma, kad 2025 metais Baltarusijos ar Rusijos žvalgybos tarnybos, tikėtina, mėgino per socialinius tinklus verbuoti Lietuvoje veikiančius kraštutinių dešiniųjų pažiūrų asmenis ir įtraukti juos į slaptas operacijas prieš Lietuvą.

Tai primena, kad ekstremistinės nuotaikos gali būti išnaudojamos ne tik vidaus konfliktams kurstyti, bet ir priešiškų valstybių interesams. Tiesa, ne kiekvienas aštrus politinis pasisakymas yra ekstremizmas. Tačiau verta suklusti, kai kalbėtojas nuolat kartoja, kad tam tikra žmonių grupė yra kalta dėl visų visuomenės problemų, ragina ją pašalinti iš viešojo gyvenimo, neigia jos teisę būti saugia ar lygiaverte visuomenės dalimi.

Pavojaus ženklas ir tuomet, kai smurtas pateikiamas kaip būtinas ar neišvengiamas, o jį vykdę asmenys vadinami didvyriais. Taip pat verta kritiškai vertinti turinį, kuris reikalauja tikėti viena tariama tiesa, draudžia abejoti ir visus nepritariančius vadina priešais.

Atsparumas ekstremizmui prasideda nuo gebėjimo tikrinti informaciją, atskirti faktus nuo interpretacijų ir neperkelti pavienių žmonių veiksmų visai bendruomenei. Ne mažiau svarbu kurti aplinką, kurioje jauni žmonės gali rasti priklausymo jausmą, palaikymą ir galimybę diskutuoti be pažeminimo.

Krokuvos tragedijos aplinkybės dar tiriamos. Tačiau platesnė pamoka aiški: smurtas neatsiranda vakuume. Kai ilgą laiką kartojama, kad kai kurie žmonės yra mažiau verti, pavojingi ar neturi teisės priklausyti visuomenei, silpnėja ribos, kurios saugo visus.