Vyskupų konferencija aiškina, kad daugiau informacijos neteikia siekdama apsaugoti nukentėjusiųjų privatumą ir nepakenkti tyrimams. Tačiau tokie argumentai neįtikina nei ekspertų, nei dalies tikinčiųjų. Kaip skelbia LRT, net prokuratūra negali pasakyti, ar tiria šiuos atvejus, nes Bažnyčia nepateikia net minimalios informacijos, kuri leistų identifikuoti galimus nusikaltimus.

VšĮ „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro“ vadovė Kristina Mišinienė tokią situaciją pavadino „katės ir pelės žaidimu“, pabrėždama, kad seksualinės prievartos atvejus turi tirti teisėsauga, o ne institucija, kurioje galimai padarytas nusikaltimas. Ji taip pat atkreipė dėmesį į būtinybę užtikrinti aukų apsaugą, psichologinę pagalbą ir nepriklausomą tyrimą.

Iniciatyvos „Svarbus reikalas“ narė Toma Bružaitė taip pat pažymėjo, kad vien pranešti apie pradėtą tyrimą neužtenka. Tikintieji turi teisę žinoti, kaip užtikrinamas teisingumas, kokia pagalba suteikiama nukentėjusiesiems ir kokių pokyčių imamasi, kad tokios istorijos nepasikartotų. Tačiau šioje istorijoje yra dar vienas aspektas, kurio ignoruoti neįmanoma.

Moralės pamokos kitiems – tylėjimas apie savo problemas

Lietuvos Katalikų Bažnyčia jau daugelį metų aktyviai dalyvauja viešose diskusijose apie moralines normas. Dvasininkai nuolat aiškina, kokias šeimas valstybė turėtų pripažinti, kokie santykiai yra „teisingi“, kaip žmonės turėtų gyventi ir net ką turėtų daryti savo miegamajame. Šios kalbos dažnai pateikiamos kaip moralinis autoritetas, kuriuo esą turėtų vadovautis visa visuomenė.

Tačiau kai kalba pasisuka apie galimą seksualinę prievartą pačios Bažnyčios viduje, moralinio kategoriškumo staiga nebelieka. Jį pakeičia abstraktūs pareiškimai, vidiniai tyrimai ir informacijos stoka. Tokia laikysena kelia ne tik klausimų, bet ir pasitikėjimo krizę.

Dvigubi standartai žeidžia visuomenę

Gayline.lt redaktoriaus Martyno Norbuto vertinimu, didžiausia problema yra ne tik galimi nusikaltimai, bet ir institucijos pasirinkta reakcija.

„Bažnyčios atstovai Lietuvoje labai dažnai jaučiasi turintys teisę moralizuoti apie suaugusių LGBTQ+ žmonių gyvenimus ir santykius. Beje šie santykiai vyksta suaugusių žmonių tarpusavio sutikimo. O štai, kai pačios institucijos viduje kyla įtarimų dėl galimos seksualinės prievartos prieš nepilnamečius, visuomenė nebesulaukia tokio pat aiškumo, principingumo ir atvirumo. Pabrėžtina, kad pedofilija yra nusikaltimas. Čia suaugęs žmogus sąmoningai pasinaudoja vaiku, jo nepatirtimi ir pažeidžiamu. Bažnyčia taiko dvejopus standartus, kur jos pačios nusikaltimai yra neva menkesni, nei dviejų suaugusių žmonių natūralūs santykiai“

Pasak redaktoriaus, moralinis autoritetas nėra suteikiamas pareigomis ar titulais – jis užsitarnaujamas rodant atsakomybę. „Ne LGBTQ+ žmonės kelia grėsmę vaikams. Grėsmę kelia seksualiniai nusikaltėliai, nesvarbu, kokias pareigas jie užima ar kokią instituciją atstovauja. Todėl kiekvienas toks atvejis turi būti nedelsiant perduotas teisėsaugai, o ne pirmiausia sprendžiamas už uždarų durų“, - sako Martynas

M. Norbuto teigimu, visuomenė pagrįstai tikisi, kad institucija, kuri nuolat moko kitus moralės, pati taikys sau dar aukštesnius skaidrumo standartus.

Skaidrumas nėra grėsmė – jis būtinas

Seksualinė prievarta nėra reputacijos problema. Tai galimas nusikaltimas, kurio centre turi būti nukentėję žmonės, o ne institucijos įvaizdis. Todėl visuomenė turi teisę klausti, ar visi galimi atvejai perduodami teisėsaugai, ar aukoms suteikiama reali pagalba ir ar Bažnyčia daro viską, kad nusikaltimai nebūtų slepiami.

Kol atsakymų į šiuos klausimus nėra, sunku nepastebėti kontrasto: institucija, kuri itin garsiai kalba apie kitų žmonių moralę, apie savo pačios atsakomybę vis dar kalba gerokai tyliau.