Tai nereiškia, kad visi LGBTQ+ teisių kritikai yra nusikaltėliai. Tačiau šie atvejai verčia klausti, ar visuomenės dėmesys kartais nėra nukreipiamas į įsivaizduojamą grėsmę, kol tikrosios lieka nepastebėtos.

Kovojo prieš LGBTQ+ knygas, o pats buvo nuteistas už 14-metės išnaudojimą

Vienas ryškiausių pavyzdžių – Ohajo valstijos pastorius Silas H. Sheltonas. 2023 metais jis dalyvavo mokyklos tarybos posėdžiuose reikalaudamas pašalinti LGBTQ+ tematikos knygas iš mokyklų. Jis kritikavo komiksų seriją Heartstopper, teigė, kad vaikai neturėtų „tyrinėti savo seksualumo“, o vaivorykštės vėliavas klasėse vadino „pasibjaurėtinu reginiu“. Dėl jo spaudimo mokyklos rajonas net pakeitė knygų mugių organizavimo tvarką.

2026 metų birželį tas pats pastorius buvo nuteistas 15 metų kalėjimo už neteisėtus lytinius santykius su 14 metų mergina iš savo parapijos. Skirdamas maksimalią bausmę teisėjas pabrėžė, kad kaltinamasis neparodė jokio gailesčio, neprisiėmė atsakomybės ir net bandė kaltinti pačią auką.

Garsus evangelikų lyderis ir D. Trumpo patarėjas

Dar didesnį rezonansą sukėlė vienos didžiausių JAV evangelikų bažnyčių įkūrėjo Roberto Morriso byla. Morrisas ilgus metus buvo vienas žinomiausių konservatyvių religinių lyderių, artimas Donaldo Trumpo aplinkai ir aktyvus tradicinės šeimos gynėjas.

2025 metais jis buvo apkaltintas seksualiniu 12-metės mergaitės išnaudojimu, o vėliau prisipažino kaltas dėl penkių nusikaltimų. Jam skirta laisvės atėmimo bausmė ir pareiga registruotis seksualinių nusikaltėlių registre.

Bausmės ir iki 80 metų kalėjimo

Luizianoje šiemet 80 metų laisvės atėmimo bausme nuteistas pastorius Terry Reedas. Prokuratūra nustatė, kad jis seksualiai išnaudojo du berniukus, pasinaudodamas jų ir jų šeimų pasitikėjimu. Teismas pažymėjo, kad tai buvo jau trečias jo teistumas už panašaus pobūdžio nusikaltimus prieš nepilnamečius.

Vos prieš kelias dienas Teksase buvo sulaikytas pastorius George'as Finney, kuriam pareikšti kaltinimai dėl ilgalaikio seksualinio vaiko iki 14 metų išnaudojimo. Tyrėjai neatmeta galimybės, kad nukentėjusiųjų gali būti ir daugiau.

Kur slypi tikroji grėsmė?

Visuose šiuose atvejuose matyti tas pats paradoksas. Viešojoje erdvėje daug energijos buvo skiriama kalboms apie tariamą LGBTQ+ keliamą pavojų vaikams, tačiau realūs nusikaltimai vyko visai kitur – už uždarų durų, pasinaudojant autoritetu, pasitikėjimu ir valdžia.

Moksliniai tyrimai jau seniai paneigė dažnai kartojamą mitą, kad homoseksualumas ar LGBTQ+ tapatybė yra susiję su pedofilija. Pasaulio sveikatos organizacija, Amerikos psichologų asociacija ir kitos autoritetingos institucijos pabrėžia, kad seksualinė orientacija neturi jokio ryšio su polinkiu seksualiai išnaudoti vaikus. Pedofilija yra atskiras psichikos sutrikimas.

Todėl ekspertai vis dažniau ragina vaikų apsaugą grįsti ne moraline panika ar visuomenės grupių demonizavimu, o realių rizikų vertinimu. Didžioji dalis seksualinio smurto prieš nepilnamečius įvyksta ne per LGBTQ+ renginius ar šių asmenų, o aplinkoje, kurioje vaikai pasitiki suaugusiaisiais – šeimose, religinėse bendruomenėse, sporto klubuose ar kitose institucijose.

Būtent todėl rezonansinės bylos, kuriose garsūs „vaikų gynėjai“ patys tampa kaltinamaisiais, kelia ne tik baudžiamosios teisės, bet ir visuomenės pasitikėjimo klausimus. Jos primena, kad tikras vaikų saugumas prasideda ne nuo kovos su įsivaizduojamu priešu, o nuo gebėjimo atpažinti ir stabdyti realų smurtą – nepriklausomai nuo to, kas jį vykdo.