Pastaraisiais metais ši diena vis dažniau tampa proga kalbėti ir apie tai, ką reiškia būti Lietuvos piliečiu XXI amžiuje. Ar valstybės stiprybę lemia vienoda visų tapatybė, ar gebėjimas priimti skirtingus žmones?

Lietuvoje gyvena įvairių tautybių, religijų, įsitikinimų ir seksualinės orientacijos žmonės. Tarp jų – ir LGBTQ+ bendruomenės nariai, kurie taip pat švenčia valstybės dieną, moka mokesčius, kuria verslus, dirba mokytojais, medikais, kariškiais, menininkais ar valstybės tarnautojais.

Nors viešose diskusijose LGBTQ+ žmonės neretai pristatomi kaip atskira interesų grupė, pirmiausia jie yra Lietuvos piliečiai. Todėl daugelis žmogaus teisių organizacijų pabrėžia, kad valstybės šventės yra proga prisiminti, jog pilietiškumas nepriklauso nuo žmogaus seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės.

Per pastaruosius metus Lietuvoje netrūko diskusijų dėl partnerystės, šeimos sampratos ar Konstitucinio Teismo sprendimų. Vieni politikai ragina plėsti visų šeimų teisinę apsaugą, kiti siūlo šiuos klausimus spręsti referendumu.

Nepaisant skirtingų nuomonių, viena mintis nuolat kartojama tiek Lietuvos, tiek Europos institucijų – demokratinė valstybė vertinama ne tik pagal rinkimų kokybę ar ekonomikos augimą, bet ir pagal tai, kaip ji užtikrina visų žmonių teises.

Būtent todėl žmogaus teisių klausimai vis dažniau tampa ir diskusijų apie valstybingumą dalimi. Liepos 6-osios vakarą tūkstančiai žmonių renkasi miestų aikštėse, parkuose, ant piliakalnių ar užsienio lietuvių bendruomenėse giedoti Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“.

Tarp jų kasmet yra ir LGBTQ+ bendruomenės narių bei jų šeimų. Daugeliui jų ši tradicija simbolizuoja paprastą, bet svarbią mintį – nepaisant politinių ginčų, jie taip pat yra Lietuvos dalis.

Žmogaus teisių aktyvistai ne kartą yra pabrėžę, kad meilė savo valstybei ir siekis būti joje lygiaverčiais piliečiais vienas kitam neprieštarauja. Priešingai – jie papildo vienas kitą.

Istorikai primena, kad Mindaugo laikais svarbiausias valstybės išlikimo klausimas buvo skirtingų žemių ir bendruomenių suvienijimas. Šiandien Lietuva susiduria su kitokiais iššūkiais – visuomenės susipriešinimu, dezinformacija, emigracija ir pasitikėjimo institucijomis stoka.

Todėl vis dažniau keliama mintis, kad modernios valstybės stiprybė slypi ne vien istoriniuose simboliuose, bet ir gebėjime užtikrinti, jog kiekvienas žmogus jaustųsi visaverte jos dalimi.

Liepos 6-oji primena, kad Lietuvos istoriją kūrė skirtingos kartos, o jos ateitį kurs visi šiandien čia gyvenantys žmonės. Nepriklausomai nuo jų pažiūrų, kilmės, religijos ar seksualinės orientacijos, valstybės diena išlieka bendra švente, kviečiančia prisiminti, kad pilietinė vienybė prasideda nuo pagarbos vienas kitam.