Nuomonės autorius - Martynas Norbutas, Lietuvos jaunimo centro vadovas

Pirmoji diskusija „Nuo politikos iki tikrovės: LGBTQ+ žmonių patirtys Lietuvoje?“ subūrė skirtingų politinių partijų atstovus, diplomatus, žmogaus teisių ekspertus ir nevyriausybinių organizacijų narius. Renginio dalyviai aptarė ne tik LGBTQ+ žmonių padėtį Lietuvoje, bet ir platesnius demokratijos, lygybės bei visuomenės telkimo.

Žmogaus teisės – demokratijos pagrindas

Diskusijos metu ne kartą pabrėžta, kad žmogaus teisės nėra siauras vienos bendruomenės klausimas. Priešingai – jos tiesiogiai susijusios su valstybės demokratine raida, visuomenės atsparumu ir gebėjimu užtikrinti pagarbą kiekvienam žmogui.

Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ frakcijos narys Tomas Tomilinas teigė, kad šiandien visoje Europoje matomas augantis pasipriešinimas žmogaus teisėms, todėl ypač svarbu ieškoti dialogo, o ne gilinti susipriešinimą.

„Tai diena, kai neturėtume slėptis. Kai neturėtume dėvėti savo kaukės“, – kalbėjo parlamentaras. Pasak jo, žmogaus teisių gynimas yra glaudžiai susijęs su taikos ir saugumo užtikrinimu. - „Žmonės, linkę gerbti žmogaus teises, nėra linkę pradėti karų, nėra linkę imtis smurto“.

Jis taip pat ragino neatsiriboti nuo konservatyvių pažiūrų žmonių, o ieškoti bendrų sprendimų. Anot jo, tik dialogas gali padėti pasiekti ilgalaikių pokyčių.

Seimo vicepirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen akcentavo, kad žmogaus teisių klausimai negali būti atskirti nuo demokratijos stiprinimo. „Šiandiena mums primena, kad mes esame visi skirtingi ir kad tuos skirtumus reikia gerbti. Deja, mažumų teisės nėra gerbiamos, jos diskriminuojamos“, – teigė politikė.

Pasak jos, dalis politikų naudojasi visuomenės nuotaikomis ir siekdami politinės naudos nukreipia dėmesį į pažeidžiamas grupes. V. Čmilytė-Nielsen pabrėžė, kad demokratija stiprėja tuomet, kai ginamos žmogaus teisės, o ne tuomet, kai ieškoma naujų priešų. „Gindami žmogaus teises – mes stipriname demokratiją“, – sakė Seimo vicepirmininkė.

Teisės nėra žaidimas, kur kažkas pralaimi

Svarbią tarptautinę perspektyvą diskusijoje pateikė Lietuvoje reziduojantys diplomatai. Prancūzijos ambasadorė Lucie Stepanyan priminė, kad lygiateisiškumas nėra žaidimas, kuriame vieni laimi kitų sąskaita.

„Mes turime kovoti už demokratiją. Turime užtikrinti lygybę visiems. Lygybė ir lygiateisiškumas nereiškia, kad turime atimti teises iš kažko, kad jas suteiktume kažkam kitam. Tai yra situacija, kurioje visi laimi“, – teigė ji.

Ji taip pat priminė Prancūzijos kelią į lygybę – nuo homoseksualių santykių dekriminalizavimo iki partnerystės ir santuokos įteisinimo. Pasak jos, pokyčiai tapo įmanomi ne tik dėl įstatymų, bet ir dėl pilietinės visuomenės bei politinės lyderystės.

Airijos ambasadorė Séadhna MacHugh pabrėžė, kad viena svarbiausių sėkmingų reformų sąlygų yra atsisakyti visuomenės skirstymo į „mus“ ir „juos“. „Pirmiausia reikia atsisakyti to skirstymo į jie ir mes“, – sakė diplomatė.

Anot jos, siekiant santuokos lygybės net konservatyvesnė visuomenės dalis gali palaikyti pokyčius, kai diskusijos grindžiamos empatija ir tarpusavio supratimu.

Radikalumas – priemonė matomumui užtikrinti

Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Laurynas Šedvydis atkreipė dėmesį, kad politikų diskusijose dažnai pernelyg daug dėmesio skiriama ideologiniams ginčams, nors daugeliui žmonių regionuose svarbesni socialiniai klausimai.

„Dažnai sakoma, kad tai klausimas, kuris rūpi jų rinkėjams. Bet iš tiesų taip nėra, nes regionuose žmonėms labiau rūpi socialiniai klausimai ar kelių kokybė“, - renginyje kalbėjo socialdemokratas apie politikus besivaikančius populiarumo keliant konfliktus visuomenėje.

Tuo metu konservatorių frakcijos narys Matas Maldeikis kritikavo politikus, kurie dėl didesnio matomumo prisijungia prie radikaliausių visuomenės grupių. „Pagrindinis tikslas turėtų būti siekti lygesnės visuomenės. Mes kaip politikai buvome renkami sukurti visuomenę, kuri yra lygiateisė visiems“, – sakė jis.

Stiprybė glūdi visų lygybėje

Diskusijos dalyviai taip pat pabrėžė kovos su neapykantos kalba svarbą. Norvegijos ambasados atstovas Lars Christensen pažymėjo, kad žodžio laisvė negali būti naudojama kaip pasiteisinimas diskriminacijai ar smurtui.

Jo teigimu, Norvegijos patirtis rodo, kad ilgalaikiai pokyčiai pasiekiami tada, kai žmogaus teisės suvokiamos ne kaip atskiros grupės interesas, o kaip visos visuomenės vertybė. „LGBT žmonių teisės vertinamos kaip žmogaus teisių sudėtinė dalis, o ne atskiros teisės konkrečiai grupei“, - aiškino jis kaip buvo pasiekta santuokos lygybė ir kiti svarbūs lygiateisiškumo sprendimai jo šalyje.

Kitoje salėje – bandymas klaidinti

Tuo pačiu metu, kaip ir pirmoji diskusija, Seime organizuotas renginys skambiu pavadinimu „Referendumas dėl šeimos sampratos Konstitucijoje: ar leisime tarti žodį Tautai?“ parodė, kad kalbant apie šeimą Lietuvoje vis dar galima atrasti netikėtų istorinių paralelių, naujų grėsmių valstybei ir netgi pakalbėti apie vyrų lytinius santykius, nors oficialiai renginys buvo skirtas agitacijai dėl referendumo.

Vienu ryškiausių renginio momentų tapo konservatoriaus Audroniaus Ažubalio bandymas būsimą referendumą dėl šeimos sampratos prilyginti 1991 metų vasario 9-osios plebiscitui, kuriuo Lietuvos žmonės patvirtino savo apsisprendimą gyventi nepriklausomoje valstybėje.

„Šiandien drąsiai galime lyginti 1991 m. vasario 9 d. plebiscitą su patariamuoju referendumu, kurį esam pasiruošę organizuoti“, – teigė parlamentaras.

Tiesa, kai kurie diskusijos stebėtojai galėjo pasimesti bandydami suprasti, kaip kova už Lietuvos nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos susijusi su nesusituokusių porų ir vaikų neturinčių žmonių šeimomis. Tačiau istorinės analogijos, kaip žinia, tuo ir žavios, kad leidžia sujungti net ir labai tolimus dalykus.

Dangstomas neveiksnumas ir nauji priešai

Ne mažiau įdomių minčių pateikė teisingumo viceministrė Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Nors valstybė jau turi priimtus teismų sprendimus dėl partnerystės registravimo, viceministrė aiškino, kad egzistuoja tik dvi išeitys: priimti partnerystės įstatymą arba keisti Konstituciją.

„Nors iš vienos pusės esame įpareigoti vykdyti teismų sprendimus, negalime veikti ultra vires“, – sakė ji. Vis dėlto diskusijoje taip ir nebuvo paaiškinta, kodėl tarp galimų variantų neatsirado trečiasis – tiesiog vykdyti jau priimtus teismų sprendimus. Atrodo, kad Lietuvoje kartais lengviau svarstyti Konstitucijos keitimą ir milijonus kainuojančią apklausą nei atnaujinti valstybės informacines sistemas.

Renginyje netrūko ir geopolitinių atradimų. Vilniaus universiteto profesorius Alvydas Jokubaitis perspėjo apie dar vieną grėsmę Lietuvos demokratijai – Europos Sąjungą.

„Europos Sąjungos argumentų pasirodymas diskusijose dėl referendumo yra dar didesnės grėsmės mūsų demokratijai požiūris. Paaiškėja, kad valdžią iš tautos į savo rankas nori paimti ne tik žemiau jos esantys valdantieji, bet ir virš jos iškilęs transnacionalinis veikėjas“, - aiškino jis pripažindamas, kad siūlomas yra teologinis, nors ta pati Konstitucija nenumato nacionalinės religijos.

Toks vertinimas skamba ypač įdomiai turint omenyje, kad Lietuva savo noru įstojo į Europos Sąjungą, o jos sutartis ratifikavo demokratiškai išrinktas parlamentas. Tačiau diskusijos dalyviams Briuselis, kuris prižiūri pamatinių vertybių įgyvendinimą, regis, atrodo kelia nerimą.

Prakalbo apie lytinius santykius

Tuo metu advokatė ir profesorė Liudvika Meškauskaitė svarstė, ar apskritai galima nesuprasti, ką reiškia šeima, jei Konstitucijos priėmimo metu vyrų homoseksualūs lytiniai santykiai Lietuvoje dar buvo kriminalizuoti.

„Konstitucijos 38 straipsnį ir kai žinai, kad kada jis buvo priimtas dar tuo metu vyro ir vyro lytiniai santykiai išvis buvo kriminalizuoti ir tada galvoji ar galima čia kažko nesuprasti kas tai yra šeima?“, - rėžė ji.

Dar daugiau emocijų sukėlė jos kritika Konstituciniam Teismui, kurio suformuotą šeimos sampratą ji pavadino „gumine“. „Konstitucinis Teismas šeimos sampratą iš esmės padarė neapibrėžtą, liaudiškai tariant guminę“, – teigė advokatė.

Tiesa, Konstitucinio Teismo nutarimuose gana aiškiai nurodyta, kad šeima gali būti grindžiama ne tik santuoka, bet ir kitais atsakomybės bei tarpusavio ryšio pagrindais. O po referendumo gynėjų siūloma siaura šeimos samprata gali nebetilpti ne tik tos pačios lyties poros, bet ir dalis visiškai heteroseksualių Lietuvos šeimų.

Nepagarba Konstituciniam Teismui

Diskusijos pabaigoje Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovė Ligita Girskienė pareiškė, kad Konstitucinis Teismas „peržengė ribą“, o rėmimasis tarptautine teismų praktika esą primena „normų importą be demokratinio patvirtinimo“.

Visgi didžiausią įspūdį paliko užuomina, kad šeimų įvairovė gali tapti grėsme Lietuvos išlikimui. Tokiu atveju tenka tikėtis, kad seneliai, auginantys anūkus, vieniši tėvai ar kartu gyvenančios nesusituokusios poros dar nežino, kokią milžinišką atsakomybę už valstybės likimą neša ant savo pečių – ją naikina.

Po kelių valandų diskusijų liko neatsakytas pagrindinis klausimas: ar iš tiesų kalbama apie šeimos apsaugą, ar apie bandymą politinėmis priemonėmis apriboti dalies Lietuvos žmonių teises? Kol kas panašu, kad referendumo iniciatoriai daugiausia kalbėjo ne apie tai, kaip sustiprinti visas šeimas, o apie tai, kurias iš jų reikėtų laikyti mažiau vertomis valstybės pripažinimo.

Dvi diskusijos – du pasirinkimai. Vienas siūlantis tartis ir ieškoti pagarbą kiekvienam užtikrinančius sprendimus. Kitas – kupinas mitų, tariamų priešų ir noro nugalėti bet kokia kaina, net jei pažeminama dalis Lietuvos visuomenės.