Istoriškai dauguma didžiųjų religijų homoseksualumą laikė „nuodėme“ ar „moraliniu nukrypimu“. Krikščionybėje, ypač konservatyviose tradicijose, ilgą laiką buvo akcentuojama vadinamoji „nuodėmės ir asmens atskyrimo“ doktrina – žmogus gali būti mylimas, tačiau jo „veiksmai“ laikomi neteisingais. Tai suformavo šimtmečius trukusį gėdos, atstūmimo ir kaltės jausmą LGBTQ+ žmonių gretose. Dar daugiau, į niekinimo ir žeminimo procesą buvo įtrauktos tikinčiųjų bendruomenės.

Vis dėlto ši paradigma po truputį keičiasi. Vis daugiau religinių bendruomenių pradeda klausti – ar Dievas, kuris, pasak šventojo rašto, yra meilė, iš tiesų gali nekesti žmogaus? Ar atstūmimas ir pasmerkimas yra leistinas tik dėl to, kuo žmogus yra gimęs?

Pagal 2020 m. Pew Research Center apklausą, net 54 % religingų krikščionių JAV mano, kad homoseksualumas turėtų būti priimamas bendruomenėje. Dar daugiau, kai kurios bažnyčios – tokios kaip Evangelikai liuteronai, Kristaus bažnyčia – jau ne tik pripažįsta, bet ir laimina tos pačios lyties santuokas bei įšventina LGBTQ dvasininkus.

Bet net nesant tokio palaikymo, nors dalis LGBTQ+ žmonių nusivilia bažnyčia kaip institucija, daugelis teigia, kad tikėjimas jiems padėjo išgyventi diskriminaciją ir atrasti gyvenimo prasmę. Kai kurie moksliniai tyrimai rodo, kad tikėjimas religija, kai jis derinamas su savęs priėmimu, gali mažinti stresą ir skatinti psichologinį atsparumą.

Kita vertus, kai religija atstumia – ji tampa viena stipriausių streso priežasčių. Ilinojaus universiteto tyrimas parodė, kad LGBTQ+ asmenys, patyrę atstūmimą dėl savo tikėjimo, dažniau kenčia nuo depresijos, nerimo ir socialinės izoliacijos. Tačiau vis daugiau psichologų pabrėžia: atsiribojimas nuo religijos nebūtinai yra vienintelis kelias į susitaikymą su savimi. Kai kurie LGBTQ+ žmonės renkasi interpretaciją – kitaip skaito šventuosius tekstus, atranda dvasinį ryšį savo keliu ir nuosavu būdu.

Pasaulio religijų nuostatos į LGBTQ klausimus nėra vienodos. Islamo pasaulyje vis dar vyrauja griežtos normos, bet jau atsiranda queer musulmonų bendruomenių, kurios interpretuoja Koraną ne kaip draudžiantį, o kaip raginantį teisingumui ir gailestingumui. Judėjų bendruomenėse taip pat vyksta permainos – Reformų judaizmas ir Rekonstrukcionistinė judaizmo šaka atvirai rodo pagarbą LGBTQ+ nariams ir laimina jų santuokas.

Katalikų bažnyčia kol kas laikosi ambivalentiškos pozicijos – popiežius Pranciškus ne kartą pabrėžė, kad „Dievas myli visus vaikus“, tačiau instituciniai draudimai santuokoms išlieka.

Galiausiai kyla klausimas „ar įmanoma būti ir LGBTQ, ir religingu?“ neturi vieno atsakymo. Daugeliui – taip, ir būtent tikėjimas padeda surasti gyvenimo prasmę. Kaip sako teologė ir lesbietė pastoriė Nadia Bolz-Weber, „Dievas nėra prieš meilę – Jis yra jos autorius“. Tokia mintis atspindi naują kryptį, kur religija tampa ne atskirties, o bendruomenės ir gailestingumo šaltiniu.

Mokslininkai pastebi, kad jaunoji LGBTQ+ karta vis dažniau kuria alternatyvias dvasines praktikas, derindama meditaciją, tikėjimą ir queer tapatybę. Tai rodo platesnę tendenciją: tikėjimas ir seksualinė tapatybė gali ne konkuruoti, o papildyti vienas kitą.