Atrodo, kad šiandien tiesiog būti gėjumi nebeužtenka — reikia tai pademonstruoti. O svarbiausia, kad kiti pamatę tave iškart suprastų - taip tu tikrų tikriausias gėjus. Turėti gerai prižiūrėtą kūną (pageidautina sporto klubo narystė bent už 80 eurų per mėnesį), dėvėti „queer approved“ prekinius ženklus, išmanyti, kuris „Pride“ festivalis šiemet laikomas „tikru“ (žinoma, tas, kurio afteris vyks Mykonose ar Berlyne). Ir, be abejo, turėti naujausią telefoną su idealiai apkarpytu „selfie“ iš kito gėjų baro, kuris tarsi identiteto pasas patvirtina — taip, tu priklausai šiai bendruomenei.

Pardavimų verslas greitai suprato: iš noro priklausyti tam tikrai grupei žmonių galima gerai uždirbti. Todėl turime „gėjų“ kelionių agentūras, „queer“ kosmetiką, net „gay only“ kvapus — nes, matyt, heteroseksualai kvepia kitaip. Tapatybė tapo rinkodaros dalimi. Jei tu neturi kažko tokio - tai reiškia nesi pakankamai geras, pakankamai tikras. Ar tai būtų kojinės, sporto šortai ar ypatinga maikutė, o ką jau kalbėti apie apatinį trikotažą, kurio dalis tiesiog privalo būti matoma aplinkiniams.

Ironiška, bet išlaisvėjimo idėja, kuri turėjo griauti normas, dabar pati tampa standartu. Jeigu nesportuoji, nesi madingas, nevartoji tinkamų produktų — tu tarsi „neteisingas gėjus“. Queer kultūra, kadaise buvusi drąsos ir priešinimosi simboliu, šiandien dažnai tampa tam tikro, iš anksto supakuoto gyvenimo dalimi.

Tik klausimas lieka atviras: ar tikrai norėjome pasaulio, kuriame būti savimi kainuoja tiek, kiek mėnesinis „Grindr Xtra“ planas, trys „designer“ marškinėliai ir savaitgalis Ibisos „gay resort’e“? Galbūt atėjo metas prisiminti, kad gėjiškumas nėra prekinis ženklas. Kad būti gėjumi neturėtų kainuoti nieko — išskyrus drąsą būti savimi, be nuolaidų, filtrų ir logotipų.