Pirmasis įrankis, kurio griebiasi daugelis – pažinčių programėlės. „Grindr“, „Hornet“ ar net „Telegram“ grupės tampa įrankiais pažintims. Tačiau tai – ne žaidimas be pasekmių. Kai kuriose šalyse policija ar homofobiškos grupės kuria netikrus profilius, kad išviliotų LGBTQ+ žmones į spąstus. Todėl patyrę vartotojai naudoja kodinius žodžius, slepia veidus, o susitikimus planuoja tik po ilgo pasitikėjimo kūrimo.

Be interneto, kai kurios šalys turi „neoficialias“ erdves – kavines, barus, parkų suoliukus, apie kuriuos žino tik vietiniai. Tai gali atrodyti romantiška, bet realybėje – rizikinga. Tokios vietos dažnai stebimos, tad bendruomenė pasitiki tik tais, kurie ateina rekomenduoti draugų.

Kai negali laisvai pasakyti „aš gėjus“, gimsta savita kalba. Pokalbiuose naudojami simboliai, memai, net humoro elementai, kurie padeda atskirti „savo“ nuo „svetimų“. Tai ne tik praktika, bet ir savotiška kultūra, kuri kuria ryšį tarp bendraminčių.

Susijęs straipsnis - 12-oje šalių už homoseksualų seksą gresia mirties bausmė

Ne vienas žmogus iš homofobinių šalių savo pirmąjį „tikrą“ santykį išgyvena internete – kartais net per tūkstančius kilometrų. Vaizdo skambučiai, žinutės, anoniminiai laiškai tampa ne tik būdu susipažinti, bet ir terapija, leidžiančia pajausti, kad esi ne vienas.

Tokios istorijos primena, kad meilė – galingesnė už draudimus. Žmonės rizikuoja, nes poreikis mylėti ir būti mylimam yra toks pat svarbus kaip teisė kvėpuoti. Ir kiekviena tokia pažintis – mažas maištas prieš homofobiją.

Kol kas nemažoje dalyje šalių drąsa ir solidarumas lieka pagrindiniai ginklai prieš baimę.