Mokslas kalba aiškiai: priėmimas gelbsti gyvybes

JAV atliktas tyrimas parodė, kad LGBT+ jaunuoliai, kurie patiria šeimos palaikymą, turi gerokai mažesnę depresijos ir savižudybės riziką, palyginti su tais, kurie sulaukia tik atstūmimo ar tylaus ignoravimo. Kitas tyrimas, publikuotas žurnale Pediatrics, parodė, kad šeimos atstūmimas tiesiogiai susijęs su didesniu narkotikų vartojimu ir savidestruktyviu elgesiu tarp jaunų LGBT+ žmonių.

Ir tai nėra vien amerikietiška realybė. Kanados mokslininkai nustatė, kad net subtilios homofobijos formos – sarkazmas, nutylėjimas ar sąlyginė meilė – turi ilgalaikį poveikį, sukeldamos padidintą nerimo ir depresijos riziką suaugus.

Tyli homofobija – išdavystė artimiausioje erdvėje

Šeima dažnai deklaruoja meilę, bet palieka sąlygą: „myliu tave, bet…“. Tai „bet“ sugriauna saugiausią turinčią būti erdvę. Iš čia kyla nuolatinis nerimas, gyvenimas dvigubame pasaulyje – „vienas šeimai, kitas tikram gyvenimui“.

Mokslas šią patirtį įvardija kaip „mažumų streso“ sindromą – būseną, kai nuolatinė diskriminacija ar jos baimė tampa kasdieniu nerimo šaltiniu. Tyrimai rodo, kad LGBT+ žmonės, augę palaikančiose šeimose, turi geresnę psichinę sveikatą, aukštesnį savivertės lygį ir net rečiau patiria patyčias mokykloje.

Diskusija, kurios nebegalime vengti

Šeimos priėmimas ar atstūmimas nėra tik privatus reikalas. Tai klausimas apie gyvybę ir mirtį, apie visuomenės psichinę sveikatą, apie tai, ar mes tikrai kuriame aplinką, kurioje kiekvienas žmogus gali būti savimi.

Tad turime kelti nepatogius klausimus:

• Kiek mūsų visuomenėje dar gajus įsitikinimas, kad „apie tai geriau patylėti“?

• Ar šeimos meilė vis dar dažnai turi prierašą „tik jei atitinki mūsų lūkesčius“?

• Ir svarbiausia – kiek gyvybių mes galėtume išgelbėti, jei išdrįstume mylėti be sąlygų?

Mokslas sako aiškiai: šeimos palaikymas gali būti labai svarbus faktorius LGBT+ jaunimui. O tyli homofobija – tylus žudikas. Diskusija apie tai nėra pasirinkimas. Ji būtina, jei norime visuomenės, kurioje meilė šeimoje reiškia be išlygų.