Žmonių negerbiantys politikai stengiasi kurstyti baimes tik tam, kad galėtų sutelkti rinkėjus. Viena dažniausių „argumentų“, naudojamų prieš tos pačios lyties asmenų šeimas – tai biologinis skirtumas. Teigiama, kad du vyrai arba dvi moterys „natūraliai“ negali susilaukti vaikų, todėl jų šeima – tarsi ne pilna. 

Tačiau tai – labai siauras šeimos sampratos suvokimas. Tūkstančiai heteroseksualių porų taip pat susiduria su nevaisingumu, tačiau tai nereiškia, kad jų šeima netikra. Priėmimas, meilė, rūpestis ir atsakomybė – tai, kas kuria šeimą, o ne tik biologija.

Šiuolaikinė medicina jau seniai pasiūlė alternatyvas: dirbtinį apvaisinimą, surogatinę motinystę, galiausiai įvaikinimą. Tad kodėl šios galimybės laikomos „natūraliomis“ heteroseksualioms poroms, bet gėjams – „grėsme vaikui“?

Dalis politikų aktyviai naudoja gėjų kortą kaip „baubą“ – ypač per rinkimus. Kai trūksta veikiančių sprendimų ekonomikoje, sveikatos ar švietimo srityse, visada galima „mobilizuoti visuomenę“ prieš tariamą grėsmę – LGBTQ+ teises.

Mitui „gėjai negali turėti vaikų“ labai patogu gyvuoti, nes jis remiasi emocijomis: baime dėl „tradicinės šeimos“, vaikų gerovės ir „moralės normų“. Visuomenei nuolat kartojama, kad „vaikui reikia mamos ir tėčio“ – tarsi tai būtų aksioma. Bet ar tikrai?

Tyrimai iš daugelio šalių rodo: vaikai, augantys tos pačios lyties porų šeimose, vystosi lygiai taip pat sėkmingai kaip ir heteroseksualiose šeimose. Nė vienas rimtas mokslinis tyrimas nepatvirtina, kad tėvų lytis lemia vaiko psichologinę ar emocinę raidą.

Bažnyčios pozicija šiuo klausimu dažnai remiasi tuo, kad šeima – tai „vyras ir moteris“. Dalis dvasininkų netgi teigia, kad gėjai, norintys turėti vaikų, „griauna šeimos instituciją“. Nors religija yra atskirta nuo valstybės valdymo mūsų Konstitucijoje, religines dogmas nuolatos kartoja ir aukštas pareigas užimantys politikai. Neretai jie yra ir tie, kurie aiškina apie grėsmes dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus. Susidaro kuriozas kai sakoma, kad reikia didinti gimstamumą, bet kartu norima jį apriboti, nes nėra tinkama tėvų lytis.

Visuomenėje dažnas mitas – kad vaikai, augantys gėjų porose, patirs patyčias, neva bus „suklaidinti dėl savo lytinės tapatybės“ ar „užaugę irgi bus gėjai“. Tai grynas melas. Gėjai gimsta heteroseksualiose šeimose – ar tai reiškia, kad tėvai įtikinėja savo vaikus tapti homoseksualiais? Seksualinė orientacija nėra auklėjimo pasekmė – tai yra žmogaus tapatybės dalis, kurią formuoja daug sudėtingesni biologiniai ir psichologiniai procesai.

Vaikai auginami homoseksualiose šeimose patiria patyčias ne dėl to, kad  ji yra tokia, o dėl to, kad visuomenė, ypač neva vaikus ginantieji, skatina neapykantą, užsipuldinėja vaikus ir juos žemina. Valstybė taip pat diskriminuoja heteroseksualias šeimas neapsaugodama jų vaikų. Vienam iš dviejų tėvų susirgus ar mirties atveju, kitas – net jei augina vaiką nuo pirmųjų jo gyvenimo dienų – neturi jokių teisių. Kol kas turime tik vieną atvejį, kai dvi moterys pripažintos savo vaiko mamomis teisme. Tai reiškia, kad visos kitos šeimos tokios apsaugos neturi.

Taigi, iliuzija, kad gėjai negali turėti vaikų, yra sąmoningai palaikomas mitas, kuriuo manipuliuojama, siekiant išlaikyti esamą socialinę hierarchiją ir diskriminacinę tvarką. 

LGBTQ+ žmonės gali, nori ir sugeba būti puikūs tėvai. Ir svarbiausia – jų vaikai jau gyvena šalia mūsų, lanko mokyklas, dalyvauja šventėse ir myli savo šeimas taip pat stipriai, kaip visi kiti.  Kuo greičiau pripažinsime šią tiesą, tuo greičiau galėsime kurti teisingesnę, humaniškesnę visuomenę – kurioje vaiko saugumas, meilė ir pagarba bus svarbiau už svetimų žmonių baimes.