„Mitas, kad patyčios yra tiesiog jaunystės ritualo požymis, kad „berniukai bus berniukai“, o „mergaitės bus mergaitės“ ir kad patyčios privers žmones geriau atlaikyti gyvenimo iššūkius“, - savo laiške LGBTQnation teigia homoseksualus vyras. GayLine.LT redakcija nusprendė pasidalinti šiuo tekstu, kuriame kalbama apie universalias ir veikiausiai daugelio mūsų bendruomenės narių pažįstamas situacijas.

„Bostono vaikų ligoninės atliktame tyrime, paskelbtame 2014 m. vasario 17 d. Pediatrics leidinyje „Bendraamžių aukos penktoje klasėje ir sveikata dešimtoje klasėje“, mokslininkai patvirtino, kad kuo ilgiau jaunas žmogus patiria patyčias, tuo daromas sunkesnis ir ilgesnis poveikis to asmens sveikatai.

Man nereikėjo tyrimo, kad suprasčiau ilgalaikes patyčių pasekmes. Didžiąją dalį laiko mokykloje buvau nuolat užpuldinėjamas ir mušamas bendraamžių, kurie suvokė mane kaip „kitokį“.

Tokie vardai kaip „keistas“, „maža mergaitė“ ir „py***as“ liejosi iš mano klasės draugų, kurie įnirtingai ir sadistiškai juos svaidė į mane mokyklos kieme. Nenorėjau, o tiksliau, negalėjau prisitaikyti prie lyčių vaidmenų, kurių mano šeima ir bendraamžiai taip aiškiai tikėjosi iš manęs. Už tai mokėjau didelę kainą.

Patyčios dėl mano lyties prasidėjo jau pirmą dieną, kai atėjau į darželį. 1952 m. lankiau valstybinę mokyklą Bronksvilyje, Niujorke. Kai mama mane paliko ir atsisveikindama pabučiavo į skruostą, pasijutau visiškai vienas ir pradėjau verkti. Mano naujasis mokytojas priėjo prie manęs ir pasakė: „Neverk. Verkia tik mažos mergaitės“.

Keli berniukai tai išgirdo ir greitai pradėjo tyčiotis iš manęs. „Maža mergaitė nori savo mamos“, - sakė vienas. „Sesutė“, - pasakė kitas. Netaręs nė žodžio, mokytojas tiesiog nuėjo. Nuėjau į rūbinę ir verkiau, glaudžiausi kampe, kol mane ten surado.

Nežinodami, ką daryti su tuo, tėvai mane nuo ketverių iki 13-ojo gimtadienio siuntė pas vaikų psichologą, nes baiminosi, kad galiu būti gėjus (arba naudojant terminologiją „homoseksualus“). Jie taip pat bijojo dėl mano saugumo.

„Terapijos“ užsiėmimuose buvo rutina. Mama paimdavo mane iš mokyklos kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį ir 11:00 būdavau psichologo kabinete. Įeidavau, nusivilkdavau paltą ir užkabinau ant kabliuko už durų. Tada psichologas manęs klausdavo ar noriu ką nors konkretaus aptarti. Aš visada sakiau „ne“, nes nesupratau kodėl ten esu; tikrai nepasitikėjau juo tiek, kad galėčiau atvirai kalbėti.

Dažniausiai pokalbis nesisekdavo, jis nuimdavo nuo lentynos lėktuvo modelį, valtį ar sunkvežimį ir likusią valandos dalį skirdavau žaidimui. Privačiuose susitikimuose su mano tėvais jis jiems sakė, kad nori, kad susitelkčiau ties elgesiu ir veikla susijusia su vyrais, ir, žinoma, vengčiau to, kas siejama su moterimis.

Jis nurodė tėvams man paskirti buitines užduotis – išvežti šiukšles, pjauti veją (nors iš pradžių gyvenome daugiabutyje ir neturėjome vejos), neleisti plauti ar šluostyti indų. Jis taip pat liepė mano tėvams neleisti man žaisti su lėlėmis ar gaminti maistą. Ir – lyg viso to būtų negana – jis patarė mano tėvams užregistruoti mane į mažąją beisbolo lygą, kurioje, nepaisant mano neapykantos šiam sportui, tėvas privertė mane jį žaisti dvi vasaras.

„Kai užsimoji“, – vieną popietę, kai man buvo aštuoneri, griežtai perspėjo tėvas šalia daugiabučio namo laiptų, – „turi judinti visą ranką vienu metu. Nejudink pirštais aukštyn ir žemyn, kaip tai darai“. Jis sugriebė man už rankos, ir nepaisant, kad man riedėjo ašaros ir iš gėdos degė skruostai, jis energingai demonstravo „tinkamą“ rankos mostą „vyrui“. Tada, tarsi laukdamas scenos iš filmo „La Cage Aux Folles“, tėvas nusivedė mane į kiemą ir privertė vaikščioti ir bėgti „kaip vyrui - tinkamai judinant savo kūną“.

Man buvo akivaizdu, kad anksčiau kažką dariau ne taip. „Žinoma, kad kiti vaikai nusitaikė į tave. Tu elgiesi kaip merga“, - mane kaltino jis. Buvau pažemintas.

Nepaisant to, aš atradau tai, kas tapo mano gyvenimu - muziką ir meną. Kai mokiausi penktoje klasėje  Van Nuys mieste, Kalifornijoje, tapau mokyklos choro dalimi. Muzikos mokytojas priėmė mane ir saujelę berniukų bei maždaug 50 mergaičių.

Berniukų trūkumas chore atsirado ne dėl lyčių disbalanso, o dėl riboto kiekio berniukų, kurie turėjo gerą balsą. Aš ir kiti keli berniukai chore buvome nemėgiami mūsų bendraamžių. Tiesą sakant, dauguma kitų mūsų klasės berniukų mus vadino „choro mergaitėmis“, „sesytėmis“ ir „fėjomis“. Kita vertus, merginos, „patekusios“ į chorą, buvo gerbiamos, joms pavydėjo kitos merginos.

Žvelgiau į vonios veidrodį. Mano 14-mečio ašaros riedėjo į kriauklę. Viskas, kas buvo aplinkui – tai nuolatiniai ir negailestingi išpuoliai: berniukai, svaidantys replikas už nugaros, kai sėdėjome mokyklos autobuse, merginos garsiai kikenančios man einant, bendraamžiai, atstumiantys mane mokyklos kieme, neleidžiantys man žaisti ar prisijungti prie jų. Taip pat pietūs, per kuriuos mokiniai svaido į mane maistą, berniukai, kurie laukia manęs smūgiams į pilvą ir veidą, kai mokytojai nematydavo.

Neatsimenu, kur, bet sužinojau, kad jei išgersiu daugiau nei rekomenduojama aspirino tablečių, tai gali sukelti vidinį kraujavimą ir aš mirčiau. Nematydamas išeities, atidariau vaistinėlę vonioje. Pagriebiau aspirino buteliuką ir drebėdamas tyliai atsukau dangtelį, kad nesukelčiau įtarimų savo šeimai.

Tada be vargo sukračiau tabletes į saują, tarsi pilčiau cukrų. Nedvejodamas pakėliau suspaustą ranką prie burnos ir įmečiau baltas tabletes į burną, užspringdamas ir uždusdamas, joms atsitrenkus į gerklę. Tačiau jų kartumas privertė mane viską išvemti.

Nors pykau ant savęs, kad neturiu stipraus „skrandžio“, kuris leistų nusižudyti, man taip pat palengvėjo, nes, supratau, kad dalis manęs vis dar nori gyventi.

Atsižvelgiant į viską, mano gyvenimas klostėsi gana gerai. Į koledžą įstojau 1965 m., tuo metu, kai mūsų visuomenėje vyko dinamiški pokyčiai. Prisidėjau prie kitų, kad parodyčiau mūsų nepritarimą karui Vietname; dirbau su skirtingos odos spalvos studentais, kovojau už būsto prieinamumą mūsų miestelyje ir padėjau rengti ekologijos seminarus, kad pabrėžčiau vis labiau užterštos planetos būklę. Nusprendžiau prisijungti prie terapijos grupės konsultavimo centre, kuri suteikė man paramą, kad nebijočiau atsiskleisti esantis gėjus. Vėliau tapau vaikų su negalia mokytoju, žurnalistu ir universiteto profesoriumi.

Rašydamas tai šiandien, būdamas 77 metų, laikau save ne auka, o greičiau išgyvenusiu tų ankstesnių laikų patyčias ir prievartą. Kai prieš daugiau nei 30 metų terapeutas man diagnozavo potrauminio streso sutrikimą, socialinio nerimo sutrikimą, vidutinio sunkumo agorafobiją ir klinikinę depresiją, man iš tikrųjų palengvėjo, nes tada galėjau pradėti atsikratyti kaltės sau, kurią nešiojau taip ilgai.

Šiandien mintyse dažnai girdžiu Steveno Sondheimo dainą „Anyone Can Whistle“ – Brodvėjaus šou melodiją apie žmogų, kuris atliko daug sunkių užduočių – pavyzdžiui, kalbėjo graikiškai, šoko tango, net nukovė drakoną, bet kuris atrodo nesugeba įvaldyti tokių paprastų dalykų kaip švilpimas.

Per savo gyvenimą įgijau daugybę laipsnių, įskaitant daktaro laipsnį, ir publikavau keletą knygų bei recenzuojamų žurnalų straipsnių. Manęs prašė skaityti pranešimus JAV ir visame pasaulyje įvairiomis temomis, daugiausia dėmesio skiriant socialinio teisingumo problemoms, ir man buvo suteikta puiki galimybė keliauti į vietas, apie kurias jaunystėje tik svajojau.

Vis dėlto aš turėjau priimti apribojimus, kuriuos sukėlė patyčios ir jų padaryta žala praeityje. Nors bandžiau užmegzti ilgalaikius romantiškus santykius, žala mano "emociniam aš" buvo per didelė. Nuo 1977 m. gyvenau vienas. Buvo keletas bandymų dalytis gyvenamosiomis patalpomis su patikimais kambario draugais, nors tai nepasiteisino.

Tiesą sakant, lazdos, akmenys ir klijuojamos etiketės gali pakenkti kūnui ir dvasiai, ir jie gali nužudyti. Laimei, dabartinės mokyklos jau pradėjo nebeskleisti mitų ir melo. Svarbiausia, kad vis daugiau jų vykdo programas, skirtas įgalinti tuos, kurie žino apie patyčias, bet dažnai jaučiasi bejėgiai įsikišti.

Turėdami žinių, supratimo ir noro veikti, jaunuoliai dabar vedami keliu į geresnę ateitį“.