Viena iš pagrindinių klaidų yra nesugebėjimas atskirti asmeninės nuomonės nuo diskriminacijos. Nuomonė yra subjektyvus požiūris, susijęs su įvairiais klausimais – politikos, religijos ar meno sritimis. Ji gali būti įvairiapusiška ir netgi prieštaringa, tačiau nuomonė neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir orumo.

Homofobija – tai išankstinis nusistatymas ir neapykanta LGBTQ+ žmonių atžvilgiu, pagrįsta jų seksualine orientacija ar lytine tapatybe. Homofobija, kaip ir bet kokia kita diskriminacijos forma, siekiama pažeminti, išjuokti žmogų ar jų grupę tik dėl to, kas jie yra. Todėl homofobiški teiginiai nėra paprasčiausiai subjektyvus požiūris – jie prisideda prie nelygybės ir neteisingumo palaikymo.

Štai kodėl teisė reikšti nuomonę turi ribas. Tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai, įskaitant Europos žmogaus teisių konvenciją, nurodo, kad laisvė reikšti nuomonę gali būti apribota, jei ji pažeidžia kitų žmonių teises. Homofobiški komentarai ar veiksmai būtent tai ir daro – jie kuria neapykantą, skatina diskriminaciją.

Ne mažiau svarbu, kad laisvė išrėkšti savo poziciją susijusi su atsakomybe. Jei nuomonė skatina nekęsti tam tikros žmonių grupės, prieš ją veikti, apriboja tų žmonių galimybes reikštis – tai laikoma žmogaus tiesių pažeidimu.

Homofobija daro tiesioginę ir ilgalaikę žalą LGBTQ+ žmonėms. Ji prisideda prie emocinių ir psichologinių problemų. Dėl nuolatinės diskriminacijos LGBTQ+ bendruomenės nariai dažniau susiduria su nerimu, depresija ir kitomis psichinės sveikatos problemomis. Nuolat girdimi žeidžiantys komentarai kuria nesaugumo atmosferą, mažina pasitikėjimą aplinkiniais ir valstybe.

Tolerancija neapykantai daro žalą ne tik LGBTQ+ asmenims, bet ir visai visuomenei, nes ji kuria susiskaldymą ir nepasitikėjimą tarp skirtingų žmonių grupių. Kai puolama viena grupė ir niekas jos nesiima ginti – sukuriamas įspūdis, kad valstybė neveikia. Tokiu atveju taikiniais gali tapti visi – moterys, neįgalieji, skirtingos kilmės ir religijos žmonės.

Normalizuojant homofobiją, visuomenėje kuriamas nebaudžiamumo įspūdis, kuris vėliau paprastai pasireiškia nuo žodinės prievartos iki smurto ar net neapykantos nusikaltimų. Todėl svarbu griežtai atskirti žodžio laisvę nuo neapykantos kalbos ir kovoti su homofobija tiek viešame diskurse, tiek kasdieniame gyvenime.

Taigi, pagarba ir lygios teisės yra kertiniai demokratijos akmenys. Asmenų teisė būti apsaugotiems nuo diskriminacijos ir neapykantos yra tokia pat svarbi, kaip ir teisė laisvai reikšti nuomonę. Tačiau kai „nuomonė“ virsta neapykantos kurstymu ar kitų asmenų teisių pažeidimu, ji peržengia teisės ribas ir tampa socialiai bei teisiškai nepriimtina. Siekiant stiprios valstybės svarbu ne tik atpažinti kada laisvė išsisakyti tampa neapykantos sklaida, bet ir aktyviai kovoti su diskriminacija bei kurti įtraukią visuomenę, kurioje kiekvienas gali jaustis saugiai ir būti savimi.