Dalinamės mūsų skaitytojos laišku. Jei ir tu nori papasakoti savo istoriją - atsiųsk ją el. pašto adresu info@gayline.lt.

„Nuo vaikystės jaučiau, kad elgiuosi kitaip su moterimis. Tiesiog santykis buvo kitoks, net sunku jį apibūdinti. Ilgai negalėjau suprasti, kodėl taip yra. Buvau auginta šeimoje, kurioje religija užėmė labai svarbią vietą, tad natūralu, jog kai mano mama suprato, kas vyksta, ji liepė man eiti į bažnyčią ir pasikalbėti su kunigu. Ji buvo įsitikinusi, kad kunigas ir Dievas galės man padėti.

Mama tikėjo, kad malda gali išgydyti viską. Todėl kiekvieną dieną turėjau melstis ir prašyti Dievo pagalbos, kad jis pakeistų mane, kad padarytų mane tokią, kokią ji norėjo mane matyti. Dienos virto savaitėmis, savaitės – mėnesiais, o mėnesiai – metais, bet niekas nepasikeitė. Nepaisant visų maldų, aš likau ta pati.

Per ilgą laiką supratau, kad Dievas nepadarys manęs kitokia, nes aš nesu „sugadinta“. Tai buvo ne Dievo darbas keisti mane, bet mano darbas priimti save tokią, kokia esu. Ir kai tai padariau, mano gyvenimas iš esmės pasikeitė. Nustojau kovoti su savimi ir pradėjau didžiuotis savo tapatybe. Šis priėmimas atnešė man ramybę ir laimę, kurios taip ilgai ieškojau.

Šiandien aš džiaugiuosi būdama tokia, kokia esu, ir esu dėkinga, kad pagaliau galiu gyventi savo gyvenimą atvirai mylėdama tiek save, tiek kitus, tiek Dievą. Aš tikiu, kad Dievas mane myli tokią, kokia esu, ir man to pakanka. Apie tai šneka ir dalis teologų, vienuolių, kunigų. Gal jų balsai ne tokie girdimi, nes vis tildomi – bet būtent tai mane padrąsina suprasti, kad esu platesnės bendruomenės dalis, kuriai šie klausimai rūpi.

Aš tik noriu visiems pasakyti, kad niekas neturi teisės sakyti, kad turite būti kitokie ir save gniuždyti, sunaikinti meilę tiek sau, tiek kitam. Dievas jus myli tokius, kokie esate“.