Dalinamės mūsų skaitytos laišku. Jei ir tu nori papasakoti savo istoriją - atsiųsk ją el. pašto adresu info@gayline.lt.

„Kartais taip norisi atsukti laiką atgal. Bet kadangi tai neįmanoma, norėčiau pasidalinti savo istorija su visais. Gal tai leis kai kam atrasti atsakymus kaip elgtis.

Studijų metais ir dar penkmetį po to, buvau finansiškai priklausomas nuo tėvų. Medicinos studijos trunka ilgai, taigi daug metų bijojau prisipažinti tėvams, kad esu gėjus. Viskas labai paprasta. Tiesiog man buvo neramu kas nutiks, jei jie pasakys, jog man nebeketina padėti. Be to, kai tavo visas gyvenimas sukoncentruotas tik į mokslus, labai svarbus emocinis ryšys su tėvais. Kai žinai, kad bet kada jiems gali apskambinti ir pasiguosti, gauti patarimų.

Tas slapstymasis atėmė labai daug jėgų. Pradėjau gyventi su vaikinu. Tėvams jis tapo butoku. Kai mane jie atvažiuodavo aplankyti, namuose buvo tikras chaosas. Reikėdavo pernešti mano vaikinimo daiktus į kitą kambarį ir sudaryti įspūdį, kad mes nesame kartu. Tuomet tai atrodė savaime suprantami dalykai. Bet kai žiūriu atgal, vienintelį dalyką ką noriu padaryti, atsirašyti savo meilės. Nes būtent jis privalėjo šokti pagal mano norus ir buvo įtrauktas į spektaklį.

Tokie tėvų vizitai kėlė įtampą ne tik man. Tai tapo išbandymu ir mano santykiams su mano mylimuoju. Jokio bučinio ryte geriant kavą, jokios pagalbos ar pusryčių paruošimo, jokio apsikabinimo, jokio netinkamo žvilgsnio... būtų galima vardinti ir vardinti spektaklio scenarijaus detales.

Visa tai tęsėsi metų metus. Sekino mus abu, kol galiausiai vos neišsiskyrėme. Tai buvo labai skaudi patirtis. Bet būtent tuomet aš supratau, kad mano apsimetinėjimas turi liautis, kad ir kas nutiktų. Nes aš noriu būti su tuo žmogumi, net jei ir visas pasaulis sugriūtų. Ir aš prisipažinau. Tiesiog nuvažiavau pas tėvus, pasakiau, kad noriu kai ką pasakyti ir tiesiog išrėkiau viską kas buvo susikaupę. Pasakiau, kad Tomas nėra mano butokas ir, jog daugiau nei ketverius metus esame kartu, kad jį myliu ir jei mano tėvai nenori manęs matyti aš esu pasirengęs viskam.

Mano tėvas paprašė manęs išvykti. Buvo tyla apie savaitę. Mano širdis buvo pasruvusi krauju, bet šalia buvo Tomas. Netrukus paskambino mama ir pasakė, kad mane myli tokį, koks aš esu. Tėvas iki šiol neliečia šios temos, mes bendraujame, bet jam tai yra tabu. Ir nors mane tai skaudina, bet man vis tiek. Nes aš ir toliau esu su savo meile.

Taigi jei galėčiau atsukti laiką atgal, manau, kad pirmiausia prisipažinčiau tėvams ankščiau. Manau ir be jų paramos būčiau išgyvenęs ir pabaigęs mokslus. Taip, būtų buvę sunkiau finansiškai, bet kita vertus būtų lengviau emociškai. Pagaliau aš nebūčiau įtraukęs savo meilės į tas visas nesąmones. Dėl to negalėsiu sau atleisti niekada. Jis tuomet aukojo viską dėl mano melo“.