Ekspertė apie neapykantos kalbą: neturėtume toleruoti iš politikų lūpų skambančių įžeidžių ar kurstančių žodžių

Skaitymo laikas
1 minute
Perskaityta

Ekspertė apie neapykantos kalbą: neturėtume toleruoti iš politikų lūpų skambančių įžeidžių ar kurstančių žodžių

Pen, 12/03/2021 - 15:56
Kategorija:
0 komentarų

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos ekspertės, teisininkės Alionos Gaidarovič teigimu, yra keletas kriterijų, signalizuojančių, kad komentaras gali būti neapykantos kalbos pavyzdys. Interviu su teisininke skelbia LRT.

– Ar viskas, ką žmogus parašė būdamas piktas ar įsiutęs, yra neapykantos kalba?

– Iš tikrųjų, ne. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) ne kartą paaiškino, kas yra saviraiška, žodžio laisvė ir kokia jų svarba demokratinėje visuomenėje. Teismo labai aiškiai nurodyta, kad net ir tokią kalbą, kuri nepatinka visuomenei, kuri gali šokiruoti ar trikdyti, gina saviraiškos laisvę saugantys įstatymai.

Galime kalbėti apie nemandagumą, neetiškumą, bet jei komentaras nėra nukreiptas į žmogų tam, kad jį pažemintų ar sumenkintų dėl jo asmens tapatybės požymių, tokių kaip rasė, religija, lytis ir kt., tai nebus neapykantos kalba. Tokio komentaro autoriui nebus taikoma baudžiamoji atsakomybė už neapykantos kurstymą.

Tam, kad komentaras būtų traktuotinas kaip neapykantos kalba, jis turi apimti keletą svarbių dalykų. Pirmiausia, jis turėtų būti nukreiptas prieš pažeidžiamą (pavyzdžiui, dėl amžiaus, negalios, tautybės, seksualinės orientacijos ir kt.) grupę ar jai priklausantį asmenį.

Kitas aspektas – komentaro ar kitokio teksto autorius turi turėti tikslą paniekinti, pažeminti žmogų, pasityčioti iš jo, kurstyti jį diskriminuoti ar su juo fiziškai susidoroti. Trečia, tokia informacija turi būti vieša. Privatūs pokalbiai, šiuo atveju, baudžiamosios atsakomybės neužtraukia.

– Ar neapykantos kalbos (neapykantos kurstymo) draudimas yra žmonių cenzūra?

– O ar asmens baudimas už vagystę yra jo laisvės daryti, ką nori, apribojimas? Jei mes sakome, kad neapykantos kalbos draudimas yra saviraiškos laisvės pažeidimas, tai baudimas už, pavyzdžiui, apiplėšimą yra visiškai neteisėtas ir nepagrįstas žmogaus teisių ir laisvių apribojimas. Taigi ne, aš nemanau, jog atsakomybės už neapykantos kurstymą taikymas yra cenzūra.

Tokių ir panašių klausimų kėlimas parodo nesupratimą, kokie yra pagrindiniai demokratinės visuomenės veikimo principai. Vienas jų – pagarba žmogui. Neturėtume užmiršti, kad demokratinėje valstybėje teisės visada garantuojamos kartu su pareigomis. Šiuo atveju, pareiga gerbti ir nepažeisti kito asmens lygiateisiškumo bei orumo.

Daugiau LRT.