Smurtas santykiuose ne visada palieka matomas žymes ant kūno. Kartais jis pasireiškia grasinimais, manipuliacijomis ar nuolatine baime, kad asmeninė informacija bus atskleista be žmogaus sutikimo. LGBTQ+ moterims toks smurtas gali turėti dar vieną ypač skaudžią formą – partnerės grasinimą atskleisti jų seksualinę orientaciją šeimai, kolegoms ar darbdaviui.

Apie šią problemą kalbama nacionalinės LGBT+ teisių organizacijos LGL atliktame tyrime. Apie tai rašo LRT. Tyrimas atskleidė ne tik smurto artimoje aplinkoje patirtis, bet ir platesnę problemą: dalis LGBTQ+ moterų nesijaučia saugios net viešumoje, todėl slepia savo santykius, vengia rodyti jausmus ar bijo neigiamų aplinkinių reakcijų.

Smurtą patyrė daugiau nei pusė apklaustųjų

LGL tyrime dalyvavo 247 respondentės, taip pat atlikta 10 išsamių pokalbių su lesbietėmis, biseksualiomis moterimis ir nebinarinės lytinės tapatybės žmonėmis. 67,2 proc. apklaustųjų nurodė patyrusios smurtą. Dažniausiai minėtas psichologinis smurtas, taip pat seksualinis priekabiavimas ir smurtas internete.

Beveik 70 proc. tyrimo dalyvių teigė susidūrusios su priekabiavimu arba nesaugumo jausmu viešose vietose. Šie skaičiai atskleidžia rimtas problemas, tačiau svarbu pabrėžti, kad tyrimas nėra reprezentatyvus. Jo rezultatai apibūdina apklausoje dalyvavusių žmonių patirtis, o ne tikslų visų Lietuvos LGBTQ+ moterų patiriamo smurto mastą.

Vis dėlto tyrimas leidžia geriau suprasti, kodėl dalis nukentėjusiųjų apie savo patirtis nekalba ir nesikreipia pagalbos.

Kai seksualinė orientacija tampa šantažo priemone

Viena iš tyrime aptariamų problemų – psichologinis smurtas moterų porose. Visuomenėje vis dar pasitaiko įsitikinimas, kad dviejų moterų santykiuose smurto negali būti. Tačiau LGL komunikacijos vadovė Eglė Kuktoraitė pabrėžia, kad tai netiesa.

Jos teigimu, viena partnerė gali naudoti kitos seksualinę orientaciją kaip spaudimo priemonę, grasindama ją atskleisti artimiesiems ar darbdaviui. „Būna atvejų, kai partnerė šantažuoja“, – LRT.lt sakė E. Kuktoraitė.

Toks grasinimas gali būti itin paveikus, jei žmogus dar nėra atskleidęs savo seksualinės orientacijos šeimai ar darbo aplinkoje. Nukentėjusioji gali bijoti ne tik santykių pabaigos, bet ir artimųjų atstūmimo, socialinės izoliacijos ar neigiamų pasekmių darbe.

Dėl to net ir supratus, kad santykiai yra žalingi, pasitraukti iš jų gali būti sunku. Psichologinis smurtas taip pat gali pasireikšti nuolatiniu žeminimu, kontrole, manipuliacijomis ar finansiniu spaudimu. Tokios elgesio formos kartais sunkiau atpažįstamos nei fizinis smurtas, ypač jei žmogus ilgą laiką gyvena įtemptuose santykiuose.

Net gatvėje tenka galvoti, ar saugu parodyti jausmus

LGL tyrimas parodė, kad LGBTQ+ moterys nesaugiai jaučiasi ne tik artimuose santykiuose. Dalis respondenčių pasakojo vengiančios viešai laikyti partnerę už rankos, rodyti švelnumą ar atvirai kalbėti apie savo santykius. Tokį elgesį lemia baimė sulaukti įžeidimų, priekabiavimo ar grasinimų.

E. Kuktoraitė LRT.lt atkreipė dėmesį ir į priešišką atmosferą socialiniuose tinkluose. Pasak jos, aktyviai viešumoje pasisakančios LGBTQ+ moterys gali susidurti su agresyviais komentarais, grasinimais ir neapykantos kalba. Kai kurios dėl to apskritai atsisako naudotis socialiniais tinklais.

Papildoma problema – lesbiečių ir biseksualių moterų seksualizavimas. Jų santykiai kartais vertinami ne kaip lygiaverčiai dviejų žmonių ryšiai, o per stereotipus, kurie gali skatinti nepagarbų elgesį ir seksualinį priekabiavimą.

Taip susidaro situacija, kai net įprasti kasdieniai veiksmai – pasimatymas, pasivaikščiojimas ar nuotraukos paskelbimas internete – gali tapti papildomo nerimo šaltiniu.

Kodėl nukentėjusios moterys nesikreipia pagalbos?

Lietuvoje veikia pagalbos nuo smurto nukentėjusiems žmonėms sistema, tačiau LGL atstovė pastebi, kad ji ne visada suvokiama kaip vienodai prieinama visoms moterims. Pasak E. Kuktoraitės, LGBTQ+ moterys gali abejoti, ar specialistai supras jų santykių aplinkybes, ar nesusidurs su išankstinėmis nuostatomis.

„Ar jas priims ir supras“, – tokį nukentėjusiųjų nerimą LRT.lt įvardijo organizacijos atstovė. Ši baimė gali tapti dar viena kliūtimi kreiptis į policiją, socialinius darbuotojus ar pagalbos centrus.

Moterų informacijos centro direktorė Jūratė Šeduikienė taip pat pabrėžia, kad smurtas moterų porose ne visada atpažįstamas. Jos teigimu, pasitaiko situacijų, kai tokie atvejai nėra tinkamai užfiksuojami kaip smurtas artimoje aplinkoje. Tai reiškia, kad dalis nukentėjusiųjų gali likti nematomos ne tik visuomenei, bet ir institucijoms, kurios turėtų užtikrinti jų saugumą.

Smurtas nėra tik fizinis

Viena svarbiausių tyrimo išvadų – būtinybė plačiau suprasti, kas yra smurtas. Nukentėję žmonės ne visada iš karto atpažįsta psichologinį ar ekonominį smurtą. Kartais žalingas elgesys ilgainiui tampa santykių kasdienybe, o žmogus pradeda manyti, kad nuolatinis pavydas, kontrolė ar grasinimai yra įprasta poros gyvenimo dalis.

J. Šeduikienė LRT.lt pabrėžė, kad smurto prieš moteris problema glaudžiai susijusi su visuomenėje įsitvirtinusiomis lyčių nelygybės nuostatomis. Ji taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad oficialiai užregistruoti smurto atvejai neatskleidžia visos situacijos.

„Iš policijos gaunama informacija apie smurtą artimoje aplinkoje yra tik ledkalnio viršūnė“, – sakė J. Šeduikienė. Pasak ekspertės, žmonės neretai nesikreipia pagalbos dėl baimės, finansinės priklausomybės, emocinio prisirišimo ar nežinojimo, kur kreiptis.

Pagalba turi būti prieinama visoms

LGL tyrimas primena, kad kalbant apie smurtą prieš moteris būtina matyti ir skirtingas jų gyvenimo aplinkybes. Lesbietės, biseksualios ir translytės moterys gali patirti tas pačias smurto formas kaip ir kitos moterys, tačiau seksualinė orientacija ar lytinė tapatybė kartais tampa papildoma grasinimų, manipuliavimo ar diskriminacijos priežastimi. Todėl svarbu, kad pagalbos specialistai būtų pasirengę dirbti su įvairiomis šeimomis ir poromis, o nukentėjusieji galėtų kreiptis pagalbos nebijodami išankstinių nuostatų.

Ne mažiau svarbus visuomenės švietimas. Smurtas nėra tik fizinis užpuolimas. Grasinimas atskleisti žmogaus seksualinę orientaciją, nuolatinė kontrolė ar bauginimas taip pat gali būti psichologinio smurto formos.

Nė vienas žmogus neturėtų likti smurtiniuose santykiuose vien todėl, kad bijo būti atstumtas dėl savo tapatybės. O pagalbos sistema turi būti tokia, kurioje kiekviena nukentėjusioji galėtų tikėtis būti išgirsta, suprasta ir apsaugota.