Martynas Norbutas yra GayLine.LT redaktorius, Lietuvos žaliųjų partijos savanoris
 

Jei tikslas būtų vaikai, klausimas būtų labai paprastas: kas šiandien trukdo žmonėms jų susilaukti ir ką valstybė gali padaryti, kad kliūčių sumažėtų? Vietoj to, diskusija sistemingai sukama kitur: kuri šeima „tikra“, kieno meilė verta valstybės pripažinimo ir kam apskritai galima leisti tapti tėvais. Tai gražus politinis spektaklis. Jis leidžia vaizduoti susirūpinimą tauta ir nieko nedaryti dėl atlyginimų, būsto ar vaikų priežiūros. Susikivirčyti dėl šeimos apibrėžimo daug lengviau, nei užtikrinti, kad vaiką auginantis žmogus galėtų oriai gyventi.

Tėvystė ar pavežėjo darbas?

Pažiūrėkime į realybę. Vienišas žmogus, norintis auginti vaiką, susiduria su sunkiai pakeliama našta: pinigų trūkumas ir nuolatinis pasirinkimas – vaiko gerovė ar teisė nors trumpai pažvelgti į savo poreikius. Kas jį paims iš darželio, jei darbe susitikimas? Iš ko mokėti už būstą, kai šeimos biudžetas – vienas atlyginimas? Tai ne vertybinės abstrakcijos, tai kasdienė aritmetika, kuri sprendžia, ar vaikas gims.

Žvilgtelėkime į didmiestyje gyvenančių tėvų kasdienybę: kelios valandos eismo kamštyje, darbo diena iki paskutinės minutės, darželis, mokykla, būreliai, vakarienė, namų darbai, buitis, buitis, buitis iki išsekimo. Iš šalies tai atrodo kaip šeimos gyvenimas, o iš tikrųjų labiau primena antrą darbą taksisto pamainoje – kai negavę mokyklos šalia namų, vaikai turi būti nuvežti į priešingus miesto rajonus, pervežti į būrelius, pasiimti į namus. Ir tada mums pasakoma, kad problema – žmonių nenoras gimdyti. Politikai mielai kalba apie vaiko pinigus ir nemokamą maitinimą, bet retai paklausia, ko iš tiesų šeimai reikia vaikus auginti.

Pagalbinio apvaisinimo privilegija

Dar viena tema, apie kurią mėgstama nutylėti: LGBTQ+ žmonės. Kai kurie jų nori auginti vaikus ir prisiimti atsakomybę, tačiau Lietuvoje tos pačios lyties poros vis dar atsimuša į sieną. Valstybė, kuri kalba apie gimstamumo krizę, kartu nusprendžia, kad kai kurių žmonių noras turėti vaikų yra ne tautos ateities, o ideologinis ginčas. Argi tai ne absurdas?

Prancūzija 2021 m. suteikė galimybę pasinaudoti pagalbiniu apvaisinimu moterų poroms ir vienišoms moterims, ir paslaugos poreikis iškart pasirodė didelis. Danija dar 2006-aisiais įteisino, o vėliau išplėtė tos pačios lyties porų teises susilaukti vaikų. Čia vaikus auginančių tos pačios lyties porų per dešimtmetį beveik padvigubėjo. Ir niekas nesugriuvo: nei šeima, nei valstybė. Priešingai – nors ir nežymiai, LGBT šeimos prisidėjo prie pastangų demografinę situaciją stabilizuoti.

Taip, tai neišsprendė visų problemų, bet valstybė aiškiai parodė, kad jai kiekvienas vaikas svarbus. Ir nesvarbu, kokios sudėties šeima jį augina. Nes ne sudėtis svarbiausia – o galimybė susilaukti vaikų ir pasirengimas jiems suteikti viską, kas geriausia. Todėl tikra demografijos politika turi prasidėti ne nuo moralizavimo, o nuo sąlygų: įperkamo būsto, patikimų vaikų priežiūros paslaugų, galimybės derinti darbą ir šeimą, finansinio saugumo ir prieinamos medicinos, pagaliau galimybės turėti darželį ar mokyklą šalia savo namų.

Politikams verta užduoti vieną paprastą klausimą: ar norime, kad daugiau žmonių galėtų susilaukti vaikų, ar tik norime atrodyti ginantys tik vieno tipo šeimą? Nes šeimos gynimas, kuris daliai žmonių užkerta kelią kurti šeimą, yra prieštaravimas patiems sau. Jau nekalbant apie Konstitucijos, kuri pripažįsta šeimų įvairovę, pažeidimą. Juk demografijos politika, kuri renkasi patogius politinius sprendimus ir atmeta realybę, – tėra veiklos imitacija.

Lietuvai reikia ne daugiau kalbų apie vaikus, o daugiau galimybių jiems gimti. Ir tam būtinas ne siauresnis šeimos apibrėžimas, o platesnės valstybės atsakomybės ir politikų ryžtas spręsti kasdienines problemas, su kuriomis susiduria šiandienos šeimos tiek miestuose, tiek regionuose.