„Tai patirtis, kuri kartu yra ir žaidimas“, – apie savo kūrinį yra sakiusi van der Meule. Žaidėjas virtualiame pasaulyje pats priima sprendimus, atlieka įvairias užduotis ir susiduria su situacijomis, kurios leidžia geriau suprasti, su kokiais iššūkiais gali susidurti lesbietės.

Projektas sukurtas remiantis pačios menininkės ir jai artimų žmonių patirtimis. „Lesbian Simulator“ pasaulinė premjera įvyko 2025 metais IDFA festivalio „DocLab“ programoje, o 40 minučių trukmės kūrinys buvo pristatytas kaip virtualios realybės instaliacija ir interaktyvus žaidimas.

Ne tik žaidimas

Iš pirmo žvilgsnio „Lesbian Simulator“ gali atrodyti kaip spalvingas ir šiek tiek ironiškas žaidimas. Žaidėjas susikuria lesbietės avatarą, pasirenka jos išvaizdą ir leidžiasi į virtualų pasaulį. Čia galima susirasti naujų draugų, eiti į pasimatymą, patirti įsimylėjimą ir atrasti queer bendruomenę. Tačiau žaidimo kelionė nėra vien linksma.

Žaidėjui tenka ne kartą „išeiti iš spintos“ skirtingose situacijose, susidurti su viešu nepritarimu, atremti toksišką vyrų priekabiavimą ir patirti diskriminaciją. Visa tai pateikiama žaisminga, karikatūriška forma, tačiau už spalvingos estetikos slypi tikros problemos.

Kūrinio autoriai sąmoningai derina humorą ir rimtas temas. Virtualiame pasaulyje galima flirtuoti, šokti, ieškoti meilės, tačiau kartu tenka susidurti su situacijomis, kuriose queer žmonių gyvenimą riboja aplinkinių reakcijos.

Įkvėpė asmeninė patirtis

Van der Meule savo kūrinyje remiasi ne vien abstrakčia idėja apie diskriminaciją. Projektas iš dalies gimė iš jos pačios gyvenimo patirties. Menininkė yra pasakojusi apie augimą Nyderlandų kaimiškoje aplinkoje, kur atviras queer žmonių gyvenimas ne visada buvo priimamas. Viena iš patirčių, paskatinusių ją susimąstyti apie visuomenės požiūrį, buvo žodinė agresija ir diskriminacija viešumoje vien už tai, kad ji laikėsi už rankų su savo mergina.

Būtent pasikartojantis tokių situacijų pobūdis jai tapo svarbiu kūrybos atspirties tašku. Kai diskriminacija ima atrodyti kaip „įprasta gyvenimo dalis“, kyla klausimas, kodėl žmogus apskritai turi su ja susitaikyti.

Van der Meule teigimu, jos tikslas buvo sukurti meno kūrinį, kuris padėtų aplinkiniams geriau suprasti queer žmonių patirtis ir paskatintų pastebėti visuomenės „akląsias zonas“.

„Tapkite lesbiete“

Vienas svarbiausių „Lesbian Simulator“ sumanymų – empatiją kurti ne per paskaitą ar dokumentinį pasakojimą, o per patirtį. Žaidėjas pats turi priimti sprendimus, patirti įvairias socialines situacijas ir judėti pasaulyje, kuriame seksualinė orientacija gali turėti tiesioginės įtakos tam, kaip į jį reaguoja kiti žmonės.

Todėl kūrinys skirtas ne tik lesbietėms. Projekto kūrėjai pabrėžia, kad jis ypač orientuotas į žmones, norinčius geriau suprasti tai, ką patiria jų queer šeimos nariai, draugai, kolegos ar pažįstami. Tai svarbi kūrinio dalis: heteroseksualiam žmogui nebūtina patirti diskriminaciją pačiam, kad jis galėtų suprasti, jog ji egzistuoja.

„Lesbian Simulator“ nėra vien istorija apie homofobiją. Projekto aprašyme pabrėžiama ir kita lesbietiško gyvenimo pusė – bendruomenė, meilė, seksualinės tapatybės atradimas, naujos pažintys ir bendras džiaugsmas. Kelionė virtualiame pasaulyje veda ir į Pride patirtį, kuri tampa savotišku atsaku į anksčiau patirtą atstūmimą.

Šis kontrastas kūriniui suteikia kitą dimensiją. Queer gyvenimas čia nėra vaizduojamas tik kaip nuolatinė kova su diskriminacija. Tai ir galimybė kurti santykius, atrasti save, susirasti bendraminčių ir būti priimtam.

40 minučių, kurios gali pakeisti suvokimą

Virtualios realybės patirtis trunka apie 40 minučių. Projektas sukurtas Nyderlandų, Kanados ir Belgijos menininkams bendradarbiaujant. Pagrindinį vaidmenį čia atlieka olandų aktorė Hanna van Vliet. Ji virtualiame pasaulyje tampa gide, lydinčia žaidėją per skirtingas patirtis.

Virtuali realybė šiuo atveju tampa ne pabėgimu nuo tikrovės, o būdu į ją pažvelgti iš kitos perspektyvos. „Lesbian Simulator“ siūlo gana paprastą eksperimentą: o kas, jeigu trumpam nustotume stebėti kitų žmonių gyvenimus iš šalies ir pabandytume jį patirti jų akimis?

Galbūt 40 minučių virtualiame pasaulyje nepakeis žmogaus gyvenimo. Tačiau jos gali priversti pastebėti dalykus, kurių anksčiau nepastebėjome – nuo rankos laikymo viešumoje iki akimirkos, kai žmogus turi dar kartą paaiškinti, kas jis yra ir ką myli.