15min skelbia straipsnį, kuriama pristatytomas mokslinis tyrimas, kurį atliko teisės mokslininkė dr. Aistė Augustauskaitė-Keršienė. Tyrime analizuojama, kaip valstybės naudojasi vadinamosiomis išlygomis tarptautinėse žmogaus teisių sutartyse – mechanizmu, leidžiančiu šalims tam tikrų nuostatų netaikyti arba taikyti ribotai.

Nors tokios išlygos teisiškai leidžiamos, praktikoje jos gali tapti priemone susilpninti žmogaus teisių apsaugą. Tyrėja pabrėžia, kad net tada, kai išlygos prieštarauja pačiam žmogaus teisių sutarties tikslui, tarptautinė sistema dažnai neturi veiksmingų priemonių priversti valstybes jas panaikinti.

„Tai sukuria paradoksą: tarptautinė sistema geba atpažinti problemą, bet ne visada turi galios ją išspręsti“, – 15 min. teigia dr. A. Augustauskaitė-Keršienė.

Žmogaus teisių gynėjai sako, kad ši problema ypač aktuali LGBTQ+ bendruomenei. Dalis valstybių oficialiai deklaruoja gerbiančios žmogaus teises, tačiau tuo pačiu riboja partnerystę, trans žmonių teises ar žodžio laisvę. Tokie sprendimai dažnai pateikiami kaip „tradicinių vertybių apsauga“, nors realybėje jie reiškia konkrečių žmonių teisių apribojimus.

Lietuvoje panašios diskusijos taip pat netyla. Pastaraisiais metais šalis sulaukė kritikos dėl delsimo įteisinti partnerystę, trans žmonių teisinio pripažinimo problemų bei nepakankamos apsaugos nuo diskriminacijos. Naujausiame „ILGA-Europe“ Vaivorykštės žemėlapyje Lietuva nukrito į 37 vietą tarp 49 Europos valstybių.

Susijęs straipsnis - Paskelbtas „Vaivorykštės žemėlapį“. Lietuva – tarp blogiausiai vertinamų šalių

Ekspertai pastebi, kad žmogaus teisės silpninamos ne tik draudimais ar atvirai diskriminaciniais įstatymais. Kartais pakanka politinės valios stokos, biurokratinių kliūčių ar neveikimo. Būtent taip, anot žmogaus teisių organizacijų, Lietuvoje ilgus metus buvo vilkinamas partnerystės klausimas.

Tyrime taip pat aptariamos dirbtinio intelekto galimybės stebėti žmogaus teisių situaciją. Pasak mokslininkės, DI ateityje galėtų automatiškai analizuoti valstybių teisės aktus, identifikuoti potencialiai pavojingas išlygas ir padėti pastebėti tendencijas, kurios silpnina žmogaus teises.

„Kitaip nei valstybės, kurios dažnai tyli dėl politinių sumetimų, dirbtinis intelektas galėtų veikti sistemingai ir nešališkai“, – pažymi tyrėja.

Vis dėlto ji pabrėžia, kad galutiniai sprendimai negali būti palikti technologijoms. Žmogaus teisės nėra vien techninis klausimas – jos tiesiogiai susijusios su vertybėmis, demokratija ir politine atsakomybe.

Žmogaus teisių organizacijos perspėja, kad didžiausia grėsmė demokratijai kyla tuomet, kai teisių ribojimas tampa „normalizuotas“ ir pateikiamas kaip teisėta bei procedūriškai tvarkinga politika. Tokiais atvejais visuomenei gali susidaryti įspūdis, kad žmogaus teisės nėra pažeidžiamos, nors realybėje tam tikros grupės palaipsniui netenka apsaugos.

Tyrimo autorė kelia esminį klausimą – ar valstybės iš tiesų siekia užtikrinti universalias žmogaus teises, ar tik formaliai demonstruoja jų laikymąsi. Pasak jos, svarbiausia ne tai, ką valstybės pasirašo tarptautiniuose dokumentuose, o kaip tai veikia konkretaus žmogaus gyvenime.