G. Armani ilgą laiką vengė viešai pasakoti apie savo asmeninį gyvenimą, tačiau interviu su Vanity Fair 2000 metais jis prisipažino: „Mano gyvenime buvo moterų. Ir kartais vyrų“. Ši atvirumo akimirta buvo retas reiškinys. Tuo metu jis pasakojo, kad būdamas vienuolikos stovykloje pajuto trauką kitam berniukui - norėjo būti arčiau jo ir džiaugėsi, kai jis rūpinosi juo.

Tiesa, savo jausmus jis atskleidė ir kitame interviu, prisiminęs savo ilgalaikį partnerį ir bendradarbį, architektą Sergio Galeotti. „Kai keliauju, nešioju jo nuotrauką. Jo dvasia vis dar su manimi. Jis visur. Aš matau Sergio visur, ir tikiu, kad jis mane mato“, – prisipažino Giorgio Armani. Sergio mirė 1985 m. nuo AIDS komplikacijų – tai tapo didžiausia G. Armani gyvenimo netektimi.

Vėliau dizaineris ryšį tęsė su Leu Dell’Orco, dizaino vadovu jo mados namuose. Nepaisant to, kad jie oficialiai nebuvo sutuokę, G. Armani pabrėžė santykių reikšmę: „Turiu gilią pagarbą Leo Dell'Orco, kuris su manimi gyvena daugelį metų ir yra man artimiausias žmogus“.

Nors G. Armani viešai nedalyvavo LGBTQ+ veiklose, jo gyvenimo ir mados kūrybos kelias visiškai atitiko bendruomenės matomumo idėjas. Jis buvo žinomas kaip vienas įtakingiausių, turtingiausių LGBTQ+ asmenų mados industrijoje. Jis įkvėpė daugelį, o jo mados namų kūriniai tapo neatsiejama LGBTQ+ kultūros dalimi.

G. Armani buvo kritikuotas dėl savo požiūrio į manieringumą. „Homoseksualus vyras yra vyras 100 %. Jam nereikia atrodyti homoseksualus“, – sakė jis viename interviu, pabrėždamas neutralumo estetikos svarbą. Šios pastabos sukėlė diskusiją apie vyriškumo raišką ir stereotipus.

Armani mirė namuose, apsuptas artimųjų. Oficialiai paskelbta, kad atsisveikinimo ceremonija bus privati.