Seksualumo tyrimai niekada nebuvo vien tik mokslas. Jie visada susidūrė su politika ir moraliniais ginčais. JAV buvo bandoma blokuoti net nacionalinius tyrimus, nes baimintasi, kad jie „legitimizuos netradicinius“ santykius, tarp jų – homoseksualumą. Tai rodo, jog mokslas apie seksą nuolat tampa ideologinių kovų lauku.

XX a. viduryje Alfredas Kinsey pirmasis viešai atskleidė, jog žmonių seksualiniai įpročiai yra kur kas įvairesni nei oficialiai pripažįstama. Jo tyrimai parodė, kad homoseksualūs santykiai yra daug dažnesni, nei manė visuomenė, ir tai padėjo griauti mitus bei stigmas.

Šiandieniniai tyrimai atskleidžia, jog seksualumas yra ne vien „natūraliai duotas“, bet formuojamas ir kultūros, socialinių santykių, istorinių aplinkybių įtakoje. Tai ypač svarbu LGBT bendruomenės pripažinimui – nes mokslas patvirtina, jog seksualinė įvairovė yra natūrali žmogaus patirties dalis.

Šiuolaikinė seksologija pabrėžia, kad tyrimai neišvengiamai atspindi vertybes. Todėl svarbu sąmoningai įtraukti įvairovę ir LGBT patirtis, kad mokslas taptų ne diskriminacijos, o lygybės įrankiu. 

Lietuvoje seksualumo tyrimai dar tik įgauna pagreitį, tačiau jų svarba milžiniška. LGBT bendruomenės aktyvistai pabrėžia, kad moksliniai duomenys gali tapti galingu argumentu kovojant su mitais apie homoseksualumą, biseksualumą ar translytiškumą. Pavyzdžiui, vis dar gajus klaidingas įsitikinimas, jog tai – „pasirinkimas“ ar „nuokrypis“, nors mokslas tai seniai paneigė.

Įtraukiant tarptautinius seksologijos tyrimus į viešą diskusiją Lietuvoje, galima ne tik mažinti homofobiją, bet ir stiprinti žmogaus teisių apsaugą. Tai – dar vienas priminimas, kad mokslas nėra tik teorija. Jis tiesiogiai veikia mūsų gyvenimus, įstatymus ir visuomenės požiūrį.

Seksualumo moksliniai tyrimai daugelyje šalių jau išsilaisvino nuo tabu ir pripažino įvairovę. Tai svarbu ne tik akademinei visuomenei, bet ir LGBT bendruomenei Lietuvoje, siekiančiai matomumo, pagarbos ir lygių teisių.