Vieną dieną jis gali rinkti audinius popiežiaus liturginiams drabužiams, o kitą – kurti kvepalus, kurių buteliuką puošia jo paties dantų įspaudai. Filippo Sorcinelli kūryboje susitinka du iš pirmo žvilgsnio labai skirtingi pasauliai: Katalikų Bažnyčios tradicijos ir atviras kalbėjimas apie žmogaus kūną, geismą bei asmeninius išgyvenimus.

Italų menininkas jau daugelį metų kuria liturginius drabužius, o jo ateljė „LAVS“ darbai siejami su popiežiais Benediktu XVI ir Pranciškumi. Tačiau už Vatikano ribų Sorcinelli žinomas ir kaip nišinės parfumerijos kūrėjas, nevengiantis temų, kurios tradicinėje kvepalų reklamoje retai minimos.

Spalio 26 dieną žurnalui „Dazed“ duotame interviu jis pristatė naujausius kvepalus „Vulnus“. Lotyniškai šis žodis reiškia „žaizdą“.

Kvepalų buteliuke – paties kūrėjo dantų žymės

Naujasis aromatas išsiskiria dar prieš jį pauosčius. Jo buteliuko dizainas primena sužeistą odą, o dangtelį puošia dantų įspaudai. Tai ne atsitiktinė puošmena. Sorcinelli pasakojo pats įkandęs į bandomąją medžiagą, kad parodytų kolegoms, kokio rezultato siekia.

Menininkui šios žymės tapo savotišku asmeniniu parašu – ne užrašytu ranka, o paliktu kūnu. „Vulnus“ aromate susipina vanilės, jazminų, odos ir degintos karamelės natos. Jas papildo metališkas kvapas, primenantis rūdijančią geležį.

Tokiu deriniu Sorcinelli siekia sukurti ne vien malonų aromatą. Jis kviečia galvoti apie prisiminimus, pažeidžiamumą ir tai, kaip žmogus išgyvena skausmingas patirtis. Interviu „Dazed“ kūrėjas kalbėjo apie grožį, kurį galima įžvelgti net sužeistame žmoguje. Jam svarbus ne pats skausmas, o žmogaus orumas ir galimybė būti pastebėtam bei suprastam.

Nuo Vatikano drabužių iki parfumerijos

Sorcinelli kelias į kvepalų pasaulį prasidėjo nuo gana praktiškos idėjos. Kurdamas liturginius drabužius jis norėjo, kad klientams siunčiamos dėžės turėtų savitą, atpažįstamą kvapą. Ilgainiui ši mintis išaugo į atskirą kūrybinę veiklą – 2014 metais pradėjo veikti jo parfumerijos namai „UNUM“.

Religinė aplinka menininkui pažįstama nuo vaikystės. Jis grojo vargonais, daug laiko praleido bažnyčiose ir domėjosi jų architektūra bei muzika. Todėl nenuostabu, kad dalį jo aromatų įkvėpė šventovių atmosfera – smilkalai, mediena, vaškas, senų pastatų kvapas ir vargonų muzika. Pavyzdžiui, „Symphonie-Passion“ susijęs su vargonų muzika, o „Opus“ – su gotikinės bazilikos istorija. Tačiau Sorcinelli parfumerijoje religinės temos tėra viena kūrybos pusė.

Kvepalai, įkvėpti slaptų susitikimų

Tarp Sorcinelli sukurtų aromatų yra ir tokių, kurių pavadinimai bei istorijos gerokai nutolsta nuo bažnytinės aplinkos. Vienas jų – „Quickie and Coffee“, kurio idėją įkvėpė trumpas intymus susitikimas degalinės tualete. Kitas – „Cruising Area“, skirtas perteikti slaptų susitikimų vietų atmosferą.

Tokie kūriniai nėra vien bandymas nustebinti neįprastais pavadinimais. Sorcinelli parfumeriją laiko meno forma, galinčia pasakoti apie žmogaus patirtis, troškimus ir prisiminimus. Jo kūryboje kvapas nėra tik būdas maloniai kvepėti. Tai priemonė sugrąžinti akimirkas, kurių žmogus galbūt nenori arba negali išreikšti žodžiais.

Sorcinelli atvirai kalba apie savo homoseksualumą, tačiau kartu išlaiko glaudų profesinį ir asmeninį ryšį su Katalikų Bažnyčia. Interviu „South China Morning Post“ menininkas pasakojo gerbiantis Bažnyčią ir pats jaučiantis jos pagarbą. Jis taip pat pripažino, kad institucijos santykis su LGBTQ+ žmonėmis išlieka sudėtingas.

„Tikintis žmogus gali priklausyti Bažnyčiai ir gyventi su savo seksualumu“, – sakė Sorcinelli. Jo požiūriu, tikėjimas ir homoseksualumas neturėtų būti laikomi nesuderinamais. Tai asmeninė kūrėjo pozicija, o ne oficialus Katalikų Bažnyčios mokymas.

Būtent ši gyvenimo ir kūrybos įvairovė daro Sorcinelli išskirtinį. Jis nesiekia atsisakyti nei religinės savo gyvenimo pusės, nei tapatybės, nei meninių temų, kurios kai kam gali atrodyti provokuojančios.

Kvapas, pasakojantis apie žmogaus patirtis

Oficialiame „Vulnus“ pristatyme Sorcinelli pasitelkia poetišką pasakojimą apie žmogų, kuris po skaudžių išgyvenimų mėgina susigrąžinti pasitikėjimą savimi ir savo kūnu. Tai neįprasta kvepalų reklamai. Vietoj pažadų apie prabangą, grožį ar patrauklumą menininkas kalba apie pažeidžiamumą, atmintį ir žmogaus orumą.

„Vulnus“ nėra pirmasis Sorcinelli bandymas sujungti parfumeriją su asmeninėmis istorijomis, tačiau naujasis aromatas bene aiškiausiai parodo jo kūrybinį principą: net nemalonūs prisiminimai gali tapti meno tema. Vieniems jo darbai primena bažnyčių tylą ir smilkalus, kitiems – slaptas miesto erdves ar sudėtingus santykius. Pats menininkas šių pasaulių neatskiria.

Popiežių drabužius siuvančio atvirai homoseksualaus kūrėjo istorija primena, kad žmogaus tapatybė retai telpa į vieną apibrėžimą. O kartais net kvepalų buteliukas gali papasakoti daugiau nei įprasta biografija.