Filmo Elsinore centre – škotų aktorius Ianas Charlesonas, miręs 1990 metais nuo su AIDS susijusių komplikacijų. Vos prieš aštuonias savaites iki mirties jis užbaigė kritikų itin palankiai įvertintą Hamleto sezoną Londono Nacionaliniame teatre.

Tai buvo neįprastai stiprus gyvenimo ir meno susidūrimas. Scenoje I. Charlesono kuriamas Hamletas buvo apsėstas mirties, praradimo ir žmogaus egzistencijos trapumo. Už scenos pats aktorius tuo metu jau susidūrė su nepagydoma liga.

Naujajame filme I. Charlesoną vaidina Andrew Scottas, o jo gydytoją Margaret Johnson – Olivia Colman. Režisierius Simonas Stone'as filmą sukūrė pagal Stepheno Beresfordo scenarijų.

Kai vaidmuo tampa gyvenimo metafora

Filmo anonse viena svarbiausių scenų – garsusis Hamleto susitikimas su Yoricko kaukole. Tai viena labiausiai atpažįstamų Šekspyro scenų, tačiau Elsinore ji įgauna papildomas prasmes. I. Charlesonas repetuoja tekstą apie mirtį tuo metu, kai pats žino, kad miršta. Andrew Scotto Hamletas žvelgia į kaukolę, o jo reakcija tampa nebe vien teatrine interpretacija. Mirties tema scenoje ir realybėje susilieja.

Filmas daug dėmesio skiria I. Charlesono santykiui su gydytoja Margaret Johnson. Gydymo, ligos progresavimo ir artėjančios mirties aplinkoje aktorius susiduria su klausimu, kas svarbiau tuomet, kai gyvenimo trukmė jau nebegali būti pakeista.

I. Charlesonui rūpi ne vien išgyventi kuo ilgiau. Jam svarbi gyvenimo kokybė, galimybė dirbti ir būti scenoje. Būtent todėl Hamletas filme tampa ne tik profesiniu iššūkiu, bet ir paskutiniu dideliu meniniu pareiškimu.

Mirtis, pakeitusi viešą pokalbį apie AIDS

Iano Charlesono mirtis Jungtinėje Karalystėje tapo reikšmingu kultūriniu įvykiu. Jis mirė būdamas vos 40 metų, AIDS epidemijai vis dar stipriai veikiančiai visuomenės gyvenimą ir viešą požiūrį į homoseksualius žmones.

Jo mirtis buvo plačiai aptariama viešumoje. I. Charlesoną prisiminė ir aktorius Ianas McKellenas, o pats faktas, kad žinomas aktorius mirė nuo su AIDS susijusių komplikacijų, prisidėjo prie platesnio visuomenės dėmesio tuo metu vykusiai krizei.

Elsinore šią istoriją grąžina į kultūrinę atmintį ne kaip vieną iš daugelio AIDS tragedijų, o kaip konkretaus žmogaus gyvenimą. I. Charlesonas čia nėra tik ligos simbolis. Jis pirmiausia yra aktorius, norėjęs būti vertinamas pagal savo darbą.

„Noriu, kad žmonės matytų ne mane, o personažą“

I. Charlesono istorijoje egzistavo dar viena drama – jo seksualinė tapatybė ir visuomenės noras ją paversti pagrindine jo viešojo įvaizdžio dalimi. Filmo anonse I. Charlesonas pabrėžia, kad nenori tapti auka. Jam svarbu, kad žiūrovai matytų personažą, kurį jis vaidina, o ne vien jo asmeninę istoriją.

Šis aspektas ypač svarbus žvelgiant į tai, kaip homoseksualūs aktoriai ilgą laiką buvo vertinami kino ir teatro industrijoje. Seksualinė orientacija galėjo tapti kliūtimi, kai aktorius siekė būti suvokiamas kaip universalus atlikėjas, galintis įkūnyti skirtingus personažus.

I. Charlesono istorija šią dilemą atskleidžia ypač skaudžiai: jis mirė tuo metu, kai jo karjera buvo pasiekusi vieną svarbiausių taškų, o jo paskutinis didelis vaidmuo buvo vienas garsiausių Vakarų teatro istorijoje.

Elsinore istorija nesibaigia Ianu Charlesonu. Ji taip pat kalba apie Andrew Scottą – atvirai homoseksualų aktorių, kurio karjera šiandien vyksta gerokai kitokiame kultūriniame kontekste.

Filmas neišvengiamai skatina lyginti skirtingas homoseksualių aktorių kartas. I. Charlesono laikais viešas homoseksualumas aktoriaus karjeroje turėjo kitokį socialinį ir profesinį svorį. A. Scottas šiandien gali atvirai kalbėti apie savo tapatybę ir kartu atlikti vieną sudėtingiausių vaidmenų – įkūnyti kitą homoseksualų aktorių, kurio gyvenimas nutrūko AIDS epidemijos metu.

Dėl to Elsinore tampa ne tik biografine drama. Tai ir pasakojimas apie tai, kaip keitėsi galimybės homoseksualiems aktoriams būti matomiems, vertinamiems ir prisimenamiems pirmiausia dėl savo talento.

O kas būtų, jeigu Scottas laimėtų „Oskarą“?

Matę filmą kritikai jau prognozuoja jam šlovę. Kalbama apie galimą Andrew Scotto „Oskaro“ nominaciją ir apdovanojimą už pagrindinį vaidmenį. Tačiau net ir be apdovanojimo Elsinore turi aiškią istorinę dimensiją. Filmas sujungia dvi aktorių kartas: žmogų, kurio gyvenimą nutraukė AIDS epidemija, ir aktorių, galintį šiandien atvirai įkūnyti jo istoriją.

Tai savotiškas kultūrinis dialogas tarp dviejų laikotarpių. Tarp I. Charlesono, kuris nenorėjo, kad liga ar seksualinė orientacija užgožtų jo aktorinį darbą, ir A. Scotto, kuris po kelių dešimtmečių gali būtent per šį vaidmenį sugrąžinti I. Charlesoną į platesnės auditorijos atmintį.

Paskutinis vaidmuo

Iano Charlesono istorijoje ypatinga tai, kad Hamletas tapo paskutiniu jo dideliu vaidmeniu, tačiau ne todėl, kad jis būtų pasirinkęs atsisveikinimo spektaklį. Jis tiesiog tęsė darbą tuo metu, kai jo gyvenimas artėjo prie pabaigos.

Dėl to Elsinore gali būti suprantamas ne tik kaip filmas apie mirtį. Tai filmas apie žmogaus norą išlikti kūrėju net tada, kai aplinkybės verčia galvoti apie gyvenimo pabaigą. Šekspyro Hamletas klausia, ką reiškia būti ir nebūti. I. Charlesono istorijoje šis klausimas atsikartoja. Tačiau atsakymas, kurį siūlo jo paskutinis vaidmuo, nėra vien apie mirtį.

Jis yra apie tai, ką žmogus gali palikti po savęs, kai jo paties laikas jau beveik baigėsi. Elsinore gali tapti būtent tokiu palikimu – istorija apie aktorių, kuris mirė jaunas, tačiau paskutinį savo vaidmenį atliko taip, kad jo kūryba išliko gerokai ilgiau už jį patį.