Šią nuostatą gerai atspindi pačioje kalbos pradžioje išsakoma mintis, kad Europa pasirinko kelią, kuriuo siekia išsaugoti ne tik savo ekonominį ir politinį savarankiškumą, bet ir socialinį modelį. Ursula von der Leyen kalba apie Europą, kuri „pertvarko savo pramonės politiką ir kartu išsaugo mūsų unikalų socialinį modelį“. Tai svarbu žmogaus teisių požiūriu, nes socialinis modelis kalboje nėra atskiriamas nuo žmogaus gerovės ir teisių užtikrinimo. Vėlesnėje kalbos dalyje ši mintis tampa konkretesnė – kalbama apie teisę į būstą, priežiūrą, galimybę likti savo regione ir lygias galimybes.

Būtent socialinių teisių klausimas yra viena aiškiausių kalbos žmogaus teisių dimensijų. Ursula von der Leyen pabrėžia, kad Europos socialinių teisių ramstis turi būti ne tik išlaikytas, bet ir pritaikytas prie pasikeitusios visuomenės. Ji kalba apie investicijas į regionus, Europos priežiūros susitarimą ir pirmąjį Būsto aktą, kuriuo siekiama spręsti trumpalaikės nuomos bei spekuliacijos būstu problemas. Tačiau svarbiausia yra pati formuluotė, kuria šie klausimai apibrėžiami: „Galimybė pasilikti regione nėra privilegija. Priežiūra nėra privilegija. Būstas nėra privilegija. Žmonės turi teisę į juos. Mes turime europiečiams ją suteikti.“

Šis teiginys išplečia įprastą žmogaus teisių sampratą. Būstas, priežiūra ir galimybė gyventi savo regione kalboje tampa ne vien socialinės ar ekonominės politikos klausimais, bet ir teisėmis. Tai reiškia, kad Europos socialinės politikos tikslas pristatomas ne tik kaip ekonominės gerovės didinimas, bet ir kaip sąlygų žmogui gyventi oriai užtikrinimas. Kartu kalboje pripažįstama, kad socialinės teisės turi būti vertinamos atsižvelgiant į demografinius pokyčius ir regioninius skirtumus.

Neatsiejama šios temos dalis yra darbo teisės ir lygios galimybės. Kalbėdama apie dirbtinio intelekto poveikį darbo rinkai, Ursula von der Leyen atkreipia dėmesį į riziką, kad technologijų teikiama nauda bus prieinama ne visiems vienodai. Ji pabrėžia, kad situacija skiriasi priklausomai nuo „įgūdžių, kartos ir regiono“ ir kad Europos atsakas turi būti toks, kad dirbtinis intelektas padėtų žmonėms įgyti įgūdžių bei kurtų kokybiškesnes darbo vietas. Kalboje aiškiai sakoma: „Dirbtinis intelektas turi padėti ugdyti įgūdžius, kurti kokybiškesnes darbo vietas ir suteikti darbuotojams sąžiningų galimybių – nuo švietimo iki užimtumo.“

Ši mintis svarbi todėl, kad technologinė pažanga kalboje nėra vertinama vien pagal jos ekonominę naudą. Ji turi būti vertinama ir pagal tai, kaip paveikia žmogų. Naujos technologijos gali padidinti produktyvumą, tačiau kartu gali gilinti nelygybę tarp skirtingų kartų, regionų ir gebėjimų turinčių žmonių. Todėl žmogaus teisių kontekste atsiranda ir teisė į galimybę prisitaikyti prie besikeičiančios darbo rinkos, įgyti naujų įgūdžių bei turėti sąžiningas galimybes dalyvauti ekonominiame gyvenime.

Moterų teisėms - išskirtinis dėmesys

Ypatingą vietą kalboje užima moterų teisės. Ursula von der Leyen šį klausimą iškelia tiesiogiai, perspėdama, kad pagrindinėms Europos vertybėms kyla grėsmė. „Šiandien kyla grėsmė mūsų pagrindinėms vertybėms. Kai kas trokšta, kad moterys turėtų mažiau teisių. Šią mintį ji susieja su istorine kova už lygybę – „už vienodą požiūrį į lytis, už lygias galimybes ir vienodą darbo užmokestį“.

Svarbu ir tai, kad lyčių lygybė kalboje pristatoma ne kaip jau išspręstas klausimas. Priešingai, pabrėžiama būtinybė saugoti pasiektą pažangą. „Moterys nepasiduos. Mes ginsime savo teises. Ir toliau kasdien ginsime savo vertybes“, - sakė Europos Komisijos pirmininkė. Taigi moterų teisės įvardijamos kaip nuolatinės Europos politinės darbotvarkės dalis, o ne kaip vienkartinis istorinis pasiekimas.

Šią poziciją apibendrina viena iš pagrindinių kalbos frazių: „Laikai ir technologijos keičiasi, bet mūsų vertybės išlieka. Europoje pirmenybė visada bus teikiama žmonėms.“ Šis teiginys gali būti laikomas viena svarbiausių kalbos žmogaus teisių žinučių. Technologijos, ekonomika ir visuomenė keičiasi, tačiau žmogaus teisės ir pagrindinės vertybės turi išlikti atskaitos tašku.

Vaikai ir skaitmeninė erdvė

Ypač daug dėmesio kalboje skiriama vaikų teisėms skaitmeninėje erdvėje. Šioje vietoje žmogaus teisių klausimas susiejamas su technologijų platformų veikimu ir jų poveikiu vaikams. Ursula von der Leyen teigia, kad jaunieji europiečiai prie ekranų praleidžia keturias–šešias valandas per dieną, o vaikai vis labiau pririšami prie turinio kanalų, sukurtų taip, kad jie nenustotų jais naudotis. Jos žodžiais, „iš vaikų atimama vaikystė“.

Kalboje ši problema pateikiama ne tik kaip tėvų atsakomybės klausimas. Ji tampa viešosios politikos ir vaikų teisių klausimu. Ursula von der Leyen kalba apie vaikų teisę augti, formuoti savo asmenybę, bendrauti su kitais žmonėmis ir susidaryti savo nuomonę. Ji pabrėžia, kad vaikai turi turėti galimybę patirti realaus gyvenimo emocijas ir pasirinkimus.

Šios problemos rimtumą kalboje sustiprina konkreti istorija apie Belgijoje gyvenusią keturiolikmetę Olėją, kuri, pasak kalboje pateikto pasakojimo, nusižudė neatlaikiusi patyčių internete. Ursula von der Leyen pacituoja jos motinos žodžius: „Esu įsitikinusi, kad jei ne tie visur esantys tinklai, mano dukra tebebūtų gyva. Gana.“ Ši citata tampa perėjimu nuo problemos į politinį veiksmą – kalboje paskelbiama apie Vaikų teisės akto pasiūlymą ir skirtingo amžiaus vaikams numatomus apsaugos lygius.

Šiuo požiūriu ypač reikšminga, kad vaikų apsauga kalboje siejama ne vien su turinio kontrole. Ursula von der Leyen kalba apie pačių platformų atsakomybę ir jų dizainą. Ji pabrėžia: „Neturime sutikti su priklausomybę sukeliančiomis paskyrų funkcijomis. Neturime sutikti, kad vaikai būtų įtraukiami į vis ekstremalesnį turinį.“ Toliau nurodoma, kad platformos turės įrodyti, jog jų naudojimas vaikams yra saugus.

Kita svarbi žmogaus teisių dimensija – demokratinės teisės ir teisė į patikimą informaciją. Kalboje teigiama, kad Europos demokratijoms kyla grėsmė dėl dezinformacijos ir užsienio kišimosi, kurie gali mažinti pasitikėjimą demokratiniu procesu ir laisva žiniasklaida. Ursula von der Leyen pabrėžia, kad „Europoje nuomonę susidarome remdamiesi patikima ir nepriklausoma informacija.“

Ši mintis žmogaus teisių kontekste svarbi todėl, kad teisė laisvai formuoti nuomonę ir dalyvauti demokratiniame gyvenime priklauso nuo informacinės aplinkos. Kalboje dezinformacija apibūdinama kaip priemonė, kuria siekiama „pakirsti pasitikėjimą mūsų demokratiniu procesu ir laisva žiniasklaida“. Todėl informacijos patikimumas ir nepriklausoma žiniasklaida pristatomi kaip vieni iš demokratinės visuomenės atsparumo elementų.

Teisinės valstybės apsauga

Su demokratija glaudžiai susiejama ir teisinė valstybė. Kalboje žmogaus teisės tampa ne tik vertybine deklaracija, bet ir vienu iš principų, darančių įtaką ES finansavimo sistemai. Ursula von der Leyen aiškiai nurodo: „Teisinės valstybės principo laikymasis ir pagarba pagrindinėms teisėms yra būtina ES lėšų naudojimo sąlyga.“ Ji taip pat pabrėžia, kad tai turi tapti „kertiniu biudžeto principu. Dabar ir ateityje.“

Tai viena konkrečiausių kalboje išsakytų sąsajų tarp žmogaus teisių ir Europos Sąjungos politikos instrumentų. Pagarba pagrindinėms teisėms ir teisinės valstybės principui čia siejama su praktiniu klausimu – ES lėšų naudojimu. Tokiu būdu žmogaus teisių apsauga tampa ne tik politinės retorikos, bet ir Europos Sąjungos finansinių sprendimų dalimi.

Migracijos klausime kalba taip pat jungia sienų apsaugą ir pagrindines teises. Ursula von der Leyen aiškiai nurodo, kad Europa turi užtikrinti savo išorės sienų kontrolę, tačiau kartu teigia: „Europos žinia yra aiški: visada laikysimės savo vertybių ir pagrindinių teisių.“ Toliau ši pozicija konkretinama kalbant apie apsaugos siekiančių asmenų teises ir saugią bei teisėtą migraciją: „Užtikrinti apsaugos siekiančių asmenų teises. Sudaryti palankias sąlygas saugiai ir teisėtai migracijai.“

Taigi migracijos klausimu kalboje išlaikoma dviejų krypčių sąsaja: viena vertus, pabrėžiama Europos teisė kontroliuoti savo išorės sienas, kita vertus – pareiga laikytis pagrindinių teisių ir užtikrinti apsaugos siekiančių asmenų teises. Ši pusiausvyra kalboje įvardijama gana tiesiogiai ir tampa svarbiu žmogaus teisių politikos aspektu.

Bendrai vertinant, 2026 m. pranešime žmogaus teisės atsiskleidžia kaip horizontali tema, apimanti daugelį Europos Sąjungos politikos sričių. Socialinių teisių srityje kalbama apie būstą, priežiūrą ir teisę pasilikti savo regione; darbo rinkoje – apie sąžiningas galimybes ir technologinių pokyčių poveikį; lyčių lygybės srityje – apie moterų teisių apsaugą; skaitmeninėje erdvėje – apie vaikų apsaugą; demokratijos srityje – apie patikimą informaciją, laisvą žiniasklaidą ir atsparumą dezinformacijai; teisinės valstybės srityje – apie pagrindinių teisių sąsają su ES finansavimu; migracijos srityje – apie apsaugos siekiančių asmenų teises.

Todėl svarbiausia kalbos žinutė žmogaus teisių srityje yra ne vien naujų priemonių ar iniciatyvų paskelbimas. Dar svarbesnis yra principas, kuriuo grindžiamos skirtingos politikos kryptys: žmogus ir jo teisės turi išlikti Europos politikos atskaitos tašku net tada, kai keičiasi technologijos, ekonomika ir geopolitinė aplinka. Tai tiesiogiai išreiškia Ursulos von der Leyen teiginys: „Laikai ir technologijos keičiasi, bet mūsų vertybės išlieka. Europoje pirmenybė visada bus teikiama žmonėms.“