Vyriausybės ir Teisingumo ministerijos pastangos stiprinti vaikų apsaugą yra būtinos, jei norima kelti tikslą užkirsti kelią vaikų seksualiniam išnaudojimui. Tačiau kalbant konkrečiai apie registrą, turime būti labai atsargūs ir neapsimesti, kad sukūrėme nusikaltimus užkardančią priemonę vien todėl, kad sukūrėme viešą sąrašą.

Teisingumo ministrės išsakyta mintis, kad registras pats savaime bus prevencinė priemonė, nes nusikaltimą padaręs žmogus nenorės jame atsidurti, atrodo daugiau nei keista. Žmogui, kuris ryžtasi seksualiniam nusikaltimui prieš vaiką, jau gresia viena griežčiausių  sankcijų – laisvės atėmimas. Ši grėsmė nesustabdo nuo nusikaltimo padarymo. Tad kodėl turėtume manyti, kad dar vienas įrašas kitame sąraše bus ta riba, kurios nusikaltėlis bijos labiau nei įkalinimo?

Mokymai – tik pirmas žingsnis

Kaip pastebėti kylančias rizikas iki nusikaltimo ir kaip sukurti aplinką, kurioje vaikui būtų saugu prabilti? Net tuomet, kai dar niekas neįvyko. Kaip išmokti tikėti vaiku? Tai tik keli klausimai, į kuriuos būtina rasti atsakymus.

Džiugu, Vyriausybė kalba apie mokymus, tačiau jie neturėtų apsiriboti mokyklomis ir bažnyčios bendruomenėmis. Apie seksualinio smurto prieš vaikus atpažinimą, reagavimą ir pareigą pranešti turi būti mokomi visi norintys, o privalomai tie, kurie dėl savo darbo ar veiklos gali susidurti su vaikais.

Ypač svarbu kalbėti apie tai, kas vyksta už institucijų sienų. Dažnu atveju seksualinio išnaudojimo istorijose pati tikinčiųjų bendruomenė gali prisidėti prie tylos kultūros – abejoti aukos žodžiais, kaltinti ją, ginti autoritetą ar pirmiausia rūpintis institucijos reputacija. Ir būtent čia registras nieko neišsprendžia. Net mokymai nepadės.

Jeigu vaikas bijo prabilti, jeigu suaugusieji juo netiki, jeigu bendruomenė gina įtariamą nusikaltėlį, o ne galimą auką – viskas kas šiandien siūloma ves į aklavietę. Todėl reikia pagaliau atsakyti į daug nepatogesnį klausimą: kodėl vaikų seksualinis išnaudojimas bažnyčioje apskritai galėjo tęstis? Tam neužtenka ministerijų posėdžių, mokymų ar naujo registro. Reikia nepriklausomo tyrimo.

Bažnyčiai atsisakant– turi veikti valstybė

Akivaizdu, kad šiandien būtina sudaryti nepriklausomą komisiją, kuri iš esmės ištirtų dabartinius ir praeities vaikų seksualinio išnaudojimo bažnyčioje atvejus, institucinius mechanizmus, galimą nusikaltimų slėpimą, atsakomybės perkėlimą aukoms ir tai, kaip buvo elgiamasi su pranešusiaisiais. Tokia komisija turėtų nagrinėti ne vien konkrečius nusikaltimus, bet ir sistemą, kuri galėjo sudaryti sąlygas jiems vykti ar būti slepiamiems.

Jeigu pati Bažnyčia yra pasirengusi tokiam nepriklausomam tyrimui – puiku. Tačiau jeigu ji nenori jo inicijuoti pati, valstybė neturėtų nuleisti rankų. Ji turi sukurti savąją komisiją ir įstatymiškai suteikti visus tyrimui reikalingus įgaliojimus. Tokia komisija turėtų susipažinti su tyrimui reikalingais Bažnyčios vidaus dokumentais, jų pareikalauti ir gauti atsakymus iš atsakingų asmenų. Jeigu dokumentai būtų slepiami ar atsisakoma juos pateikti, turi būti numatytos griežtos sankcijos.

Tai nėra kova su tikėjimu, ar kova su Bažnyčia. Tai yra valstybės pareiga apsaugoti vaikus. Negalime kalbėti apie institucijų autonomiją tada, kai kalbame apie galimus nusikaltimus prieš vaikus ir galimą jų slėpimą. Religijos laisvė negali reikšti teisės institucijai pačiai spręsti, kokia informacija apie vaikų išnaudojimą gali būti prieinama valstybei ir teisėsaugai, o kas turi būti nuslėpta.

Bažnyčia dar turi galimybę pati imtis veiksmų. Raginimą tai padaryti galima išreikšti pasirašius peticiją dėl „Nepriklausomos Komisijos Sudarymo Seksualiniams Nusikaltimams Tirti“. Jeigu norime tikros prevencijos, turime investuoti į gebėjimą atpažinti nusikaltimo požymius, pranešti apie juos, apsaugoti prabilusį žmogų ir užtikrinti, kad nė vienas autoritetas nebūtų aukščiau įstatymo. Būtent tokias rekomendacijas, identifikavusi spragas Lietuvoje, turėtų siūlyti minėta komisija.

Priemonės, kurios veikia

Sprendimų kaip galėtų būti sprendžiama problema gausu. Priešingai nei registras, kuriame radę konkretaus vaiko tėvo vardą jo mokyklos draugai gali padaryti konkretaus vaiko gyvenimą nepakeliamą, jau dabar yra efektyvesnių priemonių.

Pirmiausia Lietuvoje turėtų veikti viena aiški, nepriklausoma pranešimo sistema, į kurią vaikas, jo artimieji ar bet kuris suaugęs žmogus galėtų kreiptis nebijodamas, kad informacija pirmiausia pateks į pačią instituciją, kuriai gali būti naudinga ją nuslėpti. Pranešus apie galimą nusikaltimą, vertinimą ir tyrimą turėtų perimti valstybės institucijos, o ne konkreti religinė bendruomenė.

Antra, būtina stiprinti ne tik įtariamų nusikaltėlių kontrolę, bet ir institucijų atsakomybę už tai, ką jos daro gavusios informaciją apie galimą nusikaltimą. Tarptautinė praktika rodo, kad didelė problema yra ne vien pats nusikaltėlis, bet ir organizacinė kultūra, leidžianti įtariamą asmenį perkelti kitur, nutildyti auką ar išvengti viešumo. Tai reikštų labai paprastą principą – kunigui įvykdžius nusikaltimą, turi būti atliekamas ikiteisminis tyrimas ar bažnyčia nedangstė jo veiklos.

Taip pat būtina tikrinti kaip konkreti institucijos laikosi vaikų apsaugos standartų, taikyti sankcijas – jei to nedaroma. Turime drausti konkrečiai parapijai  turėti kontaktą su vaikais – jei ji nesugeba užtikrinti vaikų saugumo. Svarbu suvokti, kad tikra prevencija prasideda ne nuo klausimo, kas jau yra nusikaltęs, o nuo klausimo, kas šiandien daroma tam, kad nusikaltimas neįvyktų.