Būtent tokią alternatyvią visatą savo socialiniame tinkle nupiešė politikas Almantas Stankūnas. Jo teigimu, LGBTQ+ bendruomenė neva šventė ne meilę, ne laisvę ir net ne žmogaus teises, o... mirtį. Tuo tarpu Vilniaus meras Valdas Benkunskas, pasveikinęs eitynių dalyvius ir priminęs, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai mylėti, buvo paskelbtas paklydėliu, kuriam esą reikia susimąstyti apie savo sielos likimą.

Įdomu tai, kad visame ilgame įraše meilė minima dešimtis kartų, tačiau jos apibrėžimas ten gana siauras. Jei meilė neatitinka autoriaus įsivaizduojamo modelio, ji staiga tampa „netikra“, „vedančia į mirtį“ ar net grėsme visuomenei. Toks požiūris primena restoraną, kuriame meniu paliktas tik vienas patiekalas, o visi klientai, užsisakę ką nors kitą, apkaltinami prisidedantys prie civilizacijos žlugimo.

Užkliuvo šiam vyrui ir du be marškinėlių šokę vyrukai. Almantas, matyt besiremdamas savo asmenine patirtimi pasidalino mintimis šia tema. "Du raumeningai vaikinai, kiek galėdami daugiau apsinuoginę gašliais judesiais bando patraukti žmonių dėmesį.

Primenu, kad tokie vaizdai įstringa į jaunų žmonių sąmonę ir, jeigu nepavyksta nuo jų išsilaisvinti, atveda į sutrikusius intymius santykius, priklausomybę nuo pornografijos, palaidoja galimybę sukurti sveiką prigimtinę šeimą ir paprastai pasibaigia gilia depresija o dažnai ir savižudybe", - aiškino kas atsitinka jaunam žmogui pamačius vyrą su šortais minėtas politikas.

Anot politiko, jei nebūtų finansavimo, neliktų nei paradų, nei reikalavimų dėl lygybės. Tačiau istorija rodo ką kita. Žmogaus teisių judėjimai dažniausiai prasideda ne nuo finansavimo eilučių biudžete, o nuo žmonių, kurie pavargsta būti nematomi. Būtent taip atsirado ir moterų teisės, ir pilietinių teisių judėjimai, ir daugelis kitų pokyčių, kurie šiandien laikomi savaime suprantamais.

Visa ši istorija primena seną politinę tradiciją: kai trūksta realių problemų, kurias būtų galima išspręsti, visada galima paskelbti moralinį karą prieš tam tikrą žmonių grupę. Tuomet nereikia kalbėti nei apie sveikatos apsaugą, nei apie švietimą, nei apie kitas savivaldos problemas. Užtenka paskelbti, kad kažkur sostinės gatvėse vyksta kova tarp Gyvenimo ir Mirties.

Tik štai daugumai vilniečių šeštadienį tai atrodė kur kas paprasčiau. Vieni žygiavo už lygybę, kiti meldėsi kongrese, dar kiti tiesiog gėrė kavą senamiestyje. Ir, nepaisant visų pranašysčių, pasaulio pabaiga taip ir neatėjo.