Giedrius Saulytis: „Rusiškas pasaulis“ ir jį atmetanti ortodoksija

Skaitymo laikas
2 minutes
Perskaityta

Giedrius Saulytis: „Rusiškas pasaulis“ ir jį atmetanti ortodoksija

Ket, 03/24/2022 - 12:20
Kategorija:
0 komentarų

Ortodoksai nesitaiko su liūdnai pagarsėjusio Kirilo demagogija. Jie publikavo tekstą pasmerkiantį kaip ereziją Maskvos patriarchato hierarchų skleidžiamą mokymą apie „rusišką pasaulį“. Apie ortodoksų norą priešintis propagandai, kuri neatspindi jų tikėjimo kalba Giedrius Saulytis paskelbęs tekstą Bernardinai.lt.

Anot Maskvos patriarcho, Rusijos karą prieš Ukrainą pateisina pasirinkimo teisė stovėti šviesos, Dievo tiesos ir Dievo įsakymų pusėje – „pusėje viso to, ką apreiškia Kristaus šviesa, Jo žodis, Jo Evangelija, Jo žmonijai duoti didžiausieji priesakai“. Jis atvirai svarsto apie soteriologinę šio karo reikšmę, esą kova vyksta už žmonių išgelbėjimą. „Kur atsidurs žmonija, kurioje Dievo Gelbėtojo, ateinančio į pasaulį kaip Teisėjo ir Rūstybės nešėjo pusėje – dešinėje ar kairėje?“ – karinės invazijos kontekste klausia patriarchas. Jam karas yra „metafizinės kovos“ išraiška, o Rusijos kariuomenė – Dievo teisingumo ir rūstybės įrankis. Stovėdama Kristaus pusėje, Rusija „gelbsti“ žmones iš pražūties, kurią neva neša „tradicines vertybes“ palikę Vakarai.

Pagrindiniu „tradicinių vertybių“ kriterijumi laikydamas priešinimąsi gėjų paradams, Kirilas pamiršta Dievo įsakymus – „nežudysi“, „neteisingai neliudysi“, „negeisi savo artimo turto“ – ir nemato nieko blogo tame, kad Rusijos armija Ukrainoje nesilaiko pripažintų karo teisės normų, sistemiškai naikina civilius pastatus ir žudo taikius gyventojus.

Rusijos karas prieš suverenią valstybę ir represiniai veiksmai prieš savo piliečius Maskvos patriarchui yra mažesnės nuodėmės nei „Pride“ eitynės JAV ir Europos miestuose. Jis neįžvelgia nuodėmės, kai Rusijos valdžia baudžia žmones vien už tai, kad jie protestuoja prieš karą ir įvardina daiktus tikraisiais vardais.

Totalitarinio režimo nuodėmės – susidorojimas (ir fizinis) su politiniais Kremliaus oponentais, žodžio laisvės ribojimas, nepriklausomų žiniasklaidos priemonių uždarymas, metodų, pateisinančių karinę agresiją, diegimas švietimo ir mokslo įstaigose – visa tai praslysta pro Kirilo akis, o štai demokratijos laisvė jam asocijuojasi tik su nuodėme ir blogiu.

Istoriškai žvelgiant, tokios nuostatos nėra naujos. Panašiai kaip Antrojo pasaulinio karo metu Vokietijoje, taip ir šiandien Rusijoje, Bažnyčia veikia išvien su režimu, ne tik pateisindama neteisingą karą, bet ir suteikdama diktatoriui mesijinę, o jo vykdomai agresijai apokaliptinę reikšmę. Putino pradėta Ukrainos „denacifikacija“ yra ne mažiau antikristinio pobūdžio nei Hitlerio vykdytas žydų genocidas, o religinis Kirilo Gundiajevo nacionalizmas artimai koreliuoja su nacistine Trečiojo reicho ideologija, kuri, be kita ko siekė „arijonizuoti“ krikščionių bažnyčias.

Anuomet spaudimui pasidavę evangelinių bažnyčių ganytojai skelbė rasinės savimonės mokymą, šalino žydus iš bendruomenių ir šlovino Hitlerį kaip „vokiečių pranašą“. Šiandien panašias tendencijas jau aiškiai girdime Maskvos patriarchato hierarchų bei kunigų kalbose. Čia paminėtinas Krasnoselskajos apskrities Visų Šventųjų cerkvės arkikunigas Artemijus Vladimirovas, kuris kaltina Baltijos šalis „slavų naikinimu“ ir atvirai kalba apie artėjančią jų okupaciją.

„Išpažįstančios Bažnyčios“ manifestu tapo Barmeno deklaracija, kurią 1934 m. parašė reformatų teologas Karlas Barthas ir liuteronų teologas Hansas Amussenas. Dabar analogišką žingsnį žengia ortodoksų akademikai, kurie, tik savaitei praėjus nuo liūdnai pagarsėjusio Kirilo pamokslo, publikuoja teologinį tekstą, pasmerkiantį kaip ereziją Maskvos patriarchato hierarchų skleidžiamą mokymą apie „rusišką pasaulį“. Panašu, kad deklaracijos autoriai neatsitiktinai pasirinko labai panašų formatą į tą, kuriuo buvo parašyta Barmeno deklaracija, ir tą patį išpažinimo tezių skaičių – jos yra šešios.

Ortodoksų teologai paaiškina, kad „rusiško pasaulio“ ideologijos pagrindą sudaro etnofiletizmas – erezija, kurią 1872 m. pasmerkė Konstantinopolyje vykęs Ortodoksų sinodas. Tačiau Maskvos patriarchato hierarchai būtent šio mokymo pagrindu teisina Putino karą prieš Ukrainą. Pastebima ir tai, kad ši klaidinga, totalitarinio pobūdžio ortodoksinė fundamentalizmo forma spėjo paplisti ne tik Ortodoksų Bažnyčioje Rusijoje, bet ir tapo populiari tarp katalikų ir protestantų fundamentalistų, jai taip pat prijaučia ultradešiniosios pakraipos politikai.

Daugiau Bernardinai.