Neurobiologas Daphna Joel 2015 metais atliko tyrimą, kuriame ištyrė šimtus žmogaus smegenų skenavimų ir nustatė, kad „nėra tokio dalyko kaip vyriškos ar moteriškos smegenys“ – kiekvienas žmogus turi unikalų derinį tiek „tipiškai vyriškų“, tiek „tipiškai moteriškų“ bruožų. Mokslininkė teigia: „Mūsų duomenys rodo, kad smegenys nėra dviejų tipų sistema – jos veikiau primena spalvų spektrą“.

Tuo tarpu genetikė Melissa Hines 2011 metais savo straipsnyje pažymėjo, kad biologiniai veiksniai, tokie kaip hormonų lygis prenataliniu laikotarpiu, gali turėti įtakos lytinei tapatybei, tačiau jie nėra lemiantys. „Biologija suteikia pagrindą, bet ne parašo scenarijų“, - rašo M/ Hines.

2017 atlikti tyrimai, kurių išvadose pabrėžiama kad socialiniai ir kultūriniai veiksniai daro reikšmingą poveikį tam, kaip žmonės suvokia savo lytinę tapatybę. Prie panašių išvadų priėjo ir kiti tyrėjai gerokai ankščiau. Anne Fausto-Sterling 2012 metasi rašė: „Mes ne gimstame su tam tikru lytiškumu suvokimu – mes jį kuriame kasdien, sąveikaudami su pasauliu“.

Tyrimų išvados meta iššūkį tradiciniam supratimui apie lytį. Jei lytinė tapatybė nėra dvinarė, o socialiai formuojama, tai klausimas apie tai kas yra "natūralu" ir "tikra"  tampa labiau politiniu nei moksliniu. Vis daugiau mokslininkų ragina atsisakyti dvinarės sistemos ir pereiti prie „spektro“ požiūrio, kuris atspindėtų šiuo metu egzistuojančią žmonių įvairovę.

Mokslininkai sako, kad lytis nėra vien genetinis ar biologinis faktorius – tai dinamiškas, daugiasluoksnis reiškinys, kurį formuoja tiek mūsų kūnas, tiek kultūra. Klausimas, kas mes esame, nebėra juodas ar baltas – jis turi visą spalvų spektrą.