Būsto krizė ne visada matoma gatvėje. Kartais ji reiškia, kad žmogus neturi galimybės grįžti į šeimos namus, yra priverstas nuolat keisti gyvenamąją vietą arba laikinai glaudžiasi pas draugus, nežinodamas, kiek ilgai galės ten likti. LGBTQ+ žmonėms tokios situacijos gali kilti ne vien dėl mažų pajamų ar brangios nuomos, bet ir dėl nepriėmimo dėl jų seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės.

Šią problemą primena ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros (FRA) 2024 metais paskelbti LGBTQ+ žmonių apklausos rezultatai. Jie rodo, kad būsto nesaugumas nėra pavienė patirtis, o socialinės atskirties dalis, į kurią būtina atsižvelgti formuojant būsto ir socialinės paramos politiką.

Benamystė – ne tik nakvynė gatvėje

FRA apklausos duomenimis, 13 proc. LGBTQ+ respondentų bent kartą gyvenime buvo priversti laikinai apsistoti pas draugus ar giminaičius, nes neturėjo kitos tinkamos vietos gyventi. Palyginimui, bendrojoje ES gyventojų populiacijoje tokią patirtį nurodė apie 3 proc. žmonių.

Apklausa taip pat atskleidė, kad 1 proc. LGBTQ+ respondentų bent kartą gyvenime teko miegoti lauke ar viešoje vietoje. Tarp interseksualių respondentų ši dalis siekė 6 proc., o bendrojoje ES populiacijoje – apie 0,2 proc.

Šie skaičiai atskleidžia, kad benamystė gali turėti įvairių formų. Žmogus gali neturėti nuolatinės gyvenamosios vietos, būti priklausomas nuo draugų ar pažįstamų geranoriškumo arba gyventi patalpose, kurios nėra pritaikytos ilgalaikiam gyvenimui. Net jei žmogus nakvoja po stogu, tai dar nereiškia, kad jis turi saugius ir stabilius namus.

Vis dėlto apklausos rezultatus svarbu vertinti atsakingai. Ji buvo skirta LGBTQ+ žmonėms ir vykdyta internetu, todėl jos duomenys nėra tikslus visų Europos gyventojų ar visų LGBTQ+ žmonių benamystės paplitimo matas. Tačiau jie leidžia palyginti respondentų patirtis ir išryškina problemas, kurių negalima ignoruoti.

Kai namai tampa nesaugūs

LGBTQ+ jaunimui būsto nesaugumas gali prasidėti šeimoje. Jeigu jaunas žmogus, atskleidęs savo seksualinę orientaciją ar lytinę tapatybę, susiduria su artimųjų atstūmimu, grasinimais ar spaudimu išsikraustyti, jis gali netekti ne tik gyvenamosios vietos, bet ir finansinės bei emocinės paramos.

Tokios aplinkybės gali apsunkinti mokslų tęsimą, darbo paieškas ir savarankiško gyvenimo pradžią. Neturint stabilios vietos gyventi, sunkiau planuoti kasdienybę, pasirūpinti sveikata ar sukaupti lėšų būsto nuomai.

Svarbu pabrėžti, kad LGBTQ+ žmonių patirtys skiriasi: daugybė šeimų palaiko savo vaikus, o šeimos atstūmimas nėra nei neišvengiamas, nei būdingas visiems. Tačiau tais atvejais, kai parama prarandama būtent dėl žmogaus tapatybės, būsto nesaugumas tampa ne vien ekonomine, bet ir lygybės bei žmogaus teisių problema.

Daugiau kliūčių ieškant būsto

Būsto paieška gali būti sudėtingesnė ir dėl diskriminacijos. Translyčiai, nebinarinės lyties ir interseksualūs žmonės gali susidurti su papildomomis kliūtimis, pavyzdžiui, kai jų tapatybė tampa neigiamo elgesio priežastimi. Vis dėlto konkrečių diskriminacijos atvejų mastui įvertinti būtini patikimi duomenys, o kiekvienos situacijos teisinis vertinimas priklauso nuo aplinkybių.

FRA duomenys rodo ir platesnę sąsają: būsto sunkumai dažniau paliečia LGBTQ+ žmones, kurie patiria ir kitų formų pažeidžiamumą, įskaitant finansinius sunkumus ar diskriminaciją kitose gyvenimo srityse. Kai susideda kelios kliūtys, žmogui tampa sunkiau ne tik susirasti būstą, bet ir išlaikyti jį ilgesnį laiką.

Jungtinės Tautos: saugūs namai – kovos su skurdu dalis

Jungtinės Tautos 2026 metų Tarptautinės kovos su skurdu dienos akcentu pasirinko temą „Saugūs namai visiems“ (Safe Homes for All). Ji pabrėžia, kad skurdas ir būsto nesaugumas vienas kitą stiprina: didelės būsto išlaidos, nestabili nuoma ar benamystė gali dar labiau apsunkinti galimybes mokytis, dirbti, gauti sveikatos priežiūros paslaugas ir dalyvauti visuomenės gyvenime.

Tinkamas būstas – daugiau nei stogas virš galvos. Tai galimybė turėti privatumą, saugiai ilsėtis, laikyti savo daiktus, palaikyti ryšius su artimaisiais ir planuoti ateitį. Kai žmogus nuolat baiminasi netekti gyvenamosios vietos, jo galimybės savarankiškai tvarkyti gyvenimą tampa gerokai ribotesnės.

JT pabrėžia, kad sprendimai turi apimti įperkamą ir saugų būstą, socialinę apsaugą bei žmonių, patiriančių skurdą ir būsto atskirtį, įtraukimą į politikos formavimą. Tai svarbu ir LGBTQ+ žmonėms, kurių patirtys ne visada atsispindi bendruose socialinės pagalbos planuose.

Kokių sprendimų reikia Lietuvoje?

Lietuvoje, kaip ir kitose Europos valstybėse, svarbu užtikrinti, kad būsto netekę ar nesaugias gyvenimo sąlygas patiriantys žmonės galėtų laiku gauti pagalbą. Ji neturėtų apsiriboti laikina nakvyne: reikalingos ir ilgalaikės priemonės, padedančios išlaikyti būstą, įgyti ekonominį stabilumą bei grįžti į mokslus ar darbo rinką.

Svarbūs ir aiškūs diskriminacijos atvejų nagrinėjimo kanalai, prieinama informacija apie socialines paslaugas bei specialistų pasirengimas padėti įvairių patirčių žmonėms. Norint tiksliau įvertinti LGBTQ+ žmonių būsto nesaugumą Lietuvoje, taip pat reikėtų daugiau patikimų vietos duomenų ir tyrimų, kurie leistų nustatyti problemos mastą bei pagalbos spragas.

Tarptautinė kovos su skurdu diena primena, kad skurdas nėra susijęs vien su pajamų trūkumu. Jis gali reikšti ir saugumo, pasirinkimo laisvės bei galimybės kurti savarankišką gyvenimą praradimą. LGBTQ+ žmonių patirtys parodo, kodėl būsto politika turi atsižvelgti ne tik į tai, ar žmogus turi kur pernakvoti, bet ir į tai, ar jis gali ten gyventi saugiai, neverčiamas slėpti, kas yra.