Kas iš tiesų yra seksualumas?

Seksualumas – tai ne vien potraukis kitam žmogui. Tai platus spektras, apimantis:

• Seksualinį potraukį – kas mus traukia fiziškai ar emociškai;
• Seksualinę tapatybę – kaip save apibūdiname (pvz., gėjus, lesbietė, biseksualus, panseksualus, aseksualus ir t.t.);
• Seksualinį elgesį – ką darome arba pasirenkame nedaryti intymiuose santykiuose;
• Emocijas bei romantinius jausmus – kai jaučiame artumą ar meilę.

Seksualumas – tai procesas, o ne statiška būsena. Jis gali vystytis, kisti priklausomai nuo gyvenimo etapo, santykių, aplinkos ar tam tikrų išgyvenimų, patirčių.

Etiketės: padeda ar riboja?

LGBTQ+ bendruomenėje etiketės padeda žmonėms susivokti, rasti bendruomenę, išreikšti save. Jos leidžia save priskirti tam tikrai žmonių grupei – biseksualams, homoseksualams ir pan. Bet jų naudojimas kartu gali riboti asmenybę. Dažnai girdimi klausimai: „Ar aš esu pakankamai biseksualus, jei šiuo metu turiu tik vienos lyties partnerį?“, „Ar galiu vadintis gėjumi, jei esu buvęs(-usi) su priešingos lyties asmeniu?“ ir pna.

Šie klausimai liudija vieną dalyką – seksualumas nėra matematinė formulė. Čia svarbiausia – ištikimybė sau ir pagarba. Kai kurie žmonės nuo mažens žino, kas jie yra. Kiti tai atranda tik subrendę ar net sulaukę garbaus amžiaus. Dar kiti niekada nenori savęs griežtai apibrėžti. Tai nėra „svyravimas“ ar „neapsisprendimas“, kaip kartais teigia skeptikai – tai natūrali, gyva žmogaus patirtis.

Svarbu leisti sau būti smalsiam, tyrinėti, keistis. Seksualumas – kaip upė, kartais rami, kartais srauni, bet visada tekanti.

Seksualumas ir visuomenės spaudimas

Nors progresas LGBTQ+ teisių užtikrinimo srityje akivaizdus, daug žmonių vis dar patiria stiprų spaudimą iš šeimos, religinių bendruomenių, bendradarbių ar pažįstamų. Įtampos apstu jaunimo gretose, kur arba sunku atsiverti, arba reikalaujama „išsipasakoti“, kad būtų galima pateisinti buvimą tuo, kuo esi.

Šis spaudimas gali sukelti emocinių sunkumų: nerimą, kaltę, net neapykantą sau. Kai kurie žmonės renkasi slopinti savo seksualumą, nes bijo būti nesuprasti. Tai ypač skaudu, nes seksualumas – tai žmogaus dalis, kuri turėtų būti priimta su meile, o ne gėdijantis savęs.

Tyrimai rodo, kad LGBTQ+ asmenys dažniau patiria depresiją, nerimą – ne dėl savo tapatybės, bet dėl aplinkinių reakcijų, homofobijos, diskriminacijos ar vidinės gėdos. Štai kodėl labai svarbu turėti saugią erdvę kalbėti apie seksualumą – be kritikos, kaltinimo.

Psichologai skatina žiūrėti į seksualumą kaip į išteklių, o ne kaip į problemą. Jis gali būti šaltinis gilesniam ryšiui su savimi, su partneriu(-e), su bendruomene. Pagarba savo seksualumui gydo.

Kaip kalbėti apie seksualumą?

Būtina apie tai kalbėti, bet svarbu ir kaip tai darome:

• Gerbkite skirtingus požiūrius ir patirtis;
• Nevartokite žeidžiančių ar šaržuojančių sąvokų;
• Jei nesuprantate – klauskite, bet gerbdami kitą;
• Suteikite žmonėms erdvės keistis.

Atvirumas ir jautrumas kuriant šias diskusijas padeda augti ne tik kiekvienam asmeniškai, bet ir visai visuomenei. Seksualumas yra kiekvieno asmeninis kelias. Tai ne svetimų žmonių verslas, ne šeimos „teisė žinoti“, ne politinės diskusijos objektas. Tai – kiekvieno iš mūsų vidinis pasaulis, mūsų kūnas, mūsų santykiai ir mūsų meilės reikalai. Visi turi teisę patys tyrinėti, apibrėžti arba niekada neapibrėžti savęs, keistis, kalbėti ar net neužsiminti apie savo jausmus kitiems.

Kuo labiau priimame save tokius, kokie esame, tuo daugiau laisvės suteikiame ir kitiems. O kuo daugiau žmonių gyvena be gėdos dėl to, ką jaučia – tuo stipresnė tampa mūsų demokratija, bendruomenė ir visuomenė.