Noras turėti vaikų – labai panašus

Per pastaruosius du dešimtmečius įvairiose pasaulio šalyse atlikti tyrimai rodo, kad homoseksualūs žmonės šeimą vertina ne mažiau nei heteroseksualūs. Pavyzdžiui, Amerikos psichologų asociacijos (APA) apžvelgti tyrimai rodo, kad dauguma lesbiečių, gėjų ir biseksualių žmonių norėtų tapti tėvais arba svarsto tokią galimybę ateityje. Panašias išvadas pateikia ir Europos mokslininkai – šeimos kūrimas daugeliui LGBTQ+ žmonių yra vienas svarbiausių gyvenimo tikslų.

Vis dėlto tarp noro ir realybės dažnai atsiveria didelis atotrūkis.Heteroseksualioms poroms susilaukti vaikų dažniausiai pakanka bendro sprendimo. Tos pačios lyties poroms situacija gerokai sudėtingesnė.

Lesbiečių poros dažniausiai naudojasi donoro sperma arba pagalbinio apvaisinimo procedūromis. Gėjų poroms biologinių vaikų susilaukimas paprastai įmanomas tik pasitelkiant surogatinę motinystę arba sudarant bendros tėvystės susitarimus su moterimis.

Daugelyje pasaulio valstybių šios galimybės yra ribojamos arba visiškai draudžiamos. Kai kuriose šalyse tos pačios lyties poroms vis dar neleidžiama įsivaikinti, o pagalbinio apvaisinimo paslaugos prieinamos tik heteroseksualioms šeimoms. Todėl mažesnis LGBTQ+ žmonių, auginančių vaikus, skaičius dažnai atspindi ne jų pasirinkimą, o įstatymų nustatytas ribas.

Skaičiai sparčiai keičiasi

JAV gyventojų surašymo duomenys rodo, kad dešimtys tūkstančių tos pačios lyties porų augina vaikus. 2020 metų surašymo duomenimis, apie 15 proc. susituokusių tos pačios lyties porų gyveno su vaikais iki 18 metų.

Ypač dažnai vaikus augina lesbiečių poros. Demografai tai aiškina tuo, kad biologinis moterų kelias į motinystę yra paprastesnis ir mažiau priklauso nuo sudėtingų teisinių procedūrų nei gėjų porų galimybės tapti biologiniais tėvais.

Pastaraisiais metais vaikus auginančių tos pačios lyties šeimų skaičius daugelyje Vakarų valstybių sparčiai didėja. Tam įtakos turi plečiamos reprodukcinės medicinos galimybės, įteisinama partnerystė ar santuoka bei liberalesnės įvaikinimo taisyklės.

Vyresnės kartos statistika gali klaidinti

Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad ilgą laiką tyrimai rodė mažesnį homoseksualių žmonių tėvystės lygį todėl, kad buvo analizuojamos vyresnės kartos.

Daugelis šiandien vyresnio amžiaus gėjų ir lesbiečių gyveno laikais, kai apie savo seksualinę orientaciją viešai kalbėti buvo pavojinga. Vieni sukūrė heteroseksualias šeimas ir susilaukė vaikų, kiti apskritai atsisakė svajonės apie šeimą, nes tam nebuvo teisinių galimybių.

Jaunesnių kartų situacija jau kitokia. Apklausos rodo, kad vis daugiau LGBTQ+ jaunuolių ateitį sieja su šeima ir vaikais.

O kaip Lietuvoje?

Lietuvoje tos pačios lyties poros vis dar susiduria su reikšmingais teisiniais apribojimais. Partnerystės instituto nebuvimas, ribotos įvaikinimo galimybės ir pagalbinio apvaisinimo reglamentavimas lemia, kad daugelis porų, norinčių auginti vaikus, priverstos ieškoti sprendimų užsienyje arba apskritai atsisakyti savo planų.

Tai reiškia, kad statistika apie vaikų neturinčius LGBTQ+ žmones Lietuvoje labiau atspindi valstybės teisinę aplinką nei pačių žmonių norus.

Per kelis dešimtmečius sukaupti tyrimai leidžia daryti gana aiškią išvadą. Homoseksualūs žmonės nėra mažiau linkę kurti šeimą ar auginti vaikus. Skirtumą dažniausiai lemia išorinės aplinkybės – įstatymai, reprodukcinės medicinos prieinamumas, finansinės galimybės ir visuomenės požiūris.

Mokslininkai pabrėžia, kad kuo daugiau teisinių kliūčių panaikinama, tuo sparčiau mažėja skirtumas tarp heteroseksualių ir homoseksualių žmonių šeimos kūrimo galimybių. Kitaip tariant, klausimas dažnai nėra „ar jie nori vaikų?“, o „ar valstybė leidžia jiems tapti tėvais?“.