Vienu ryškiausių renginio momentų tapo konservatoriaus Audroniaus Ažubalio bandymas būsimą referendumą dėl šeimos sampratos prilyginti 1991 metų vasario 9-osios plebiscitui, kuriuo Lietuvos žmonės patvirtino savo apsisprendimą gyventi nepriklausomoje valstybėje.

„Šiandien drąsiai galime lyginti 1991 m. vasario 9 d. plebiscitą su patariamuoju referendumu, kurį esam pasiruošę organizuoti“, – teigė parlamentaras.

Tiesa, kai kurie diskusijos stebėtojai galėjo pasimesti bandydami suprasti, kaip kova už Lietuvos nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos susijusi su nesusituokusių porų ir vaikų neturinčių žmonių šeimomis. Tačiau istorinės analogijos, kaip žinia, tuo ir žavios, kad leidžia sujungti net ir labai tolimus dalykus.

Ne mažiau įdomių minčių pateikė teisingumo viceministrė Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Nors valstybė jau turi priimtus teismų sprendimus dėl partnerystės registravimo, viceministrė aiškino, kad egzistuoja tik dvi išeitys: priimti partnerystės įstatymą arba keisti Konstituciją.

„Nors iš vienos pusės esame įpareigoti vykdyti teismų sprendimus, negalime veikti ultra vires“, – sakė ji. Vis dėlto diskusijoje taip ir nebuvo paaiškinta, kodėl tarp galimų variantų neatsirado trečiasis – tiesiog vykdyti jau priimtus teismų sprendimus. Atrodo, kad Lietuvoje kartais lengviau svarstyti Konstitucijos keitimą ir milijonus kainuojančią apklausą nei atnaujinti valstybės informacines sistemas.

Renginyje netrūko ir geopolitinių atradimų. Vilniaus universiteto profesorius Alvydas Jokubaitis perspėjo apie dar vieną grėsmę Lietuvos demokratijai – Europos Sąjungą.

„Europos Sąjungos argumentų pasirodymas diskusijose dėl referendumo yra dar didesnės grėsmės mūsų demokratijai požiūris. Paaiškėja, kad valdžią iš tautos į savo rankas nori paimti ne tik žemiau jos esantys valdantieji, bet ir virš jos iškilęs transnacionalinis veikėjas“, - aiškino jis pripažindamas, kad siūlomas yra teologinis, nors ta pati Konstitucija nenumato nacionalinės religijos.

Toks vertinimas skamba ypač įdomiai turint omenyje, kad Lietuva savo noru įstojo į Europos Sąjungą, o jos sutartis ratifikavo demokratiškai išrinktas parlamentas. Tačiau diskusijos dalyviams Briuselis, kuris prižiūri pamatinių vertybių įgyvendinimą, regis, atrodo kelia nerimą.

Tuo metu advokatė ir profesorė Liudvika Meškauskaitė svarstė, ar apskritai galima nesuprasti, ką reiškia šeima, jei Konstitucijos priėmimo metu vyrų homoseksualūs lytiniai santykiai Lietuvoje dar buvo kriminalizuoti.

„Konstitucijos 38 straipsnį ir kai žinai, kad kada jis buvo priimtas dar tuo metu vyro ir vyro lytiniai santykiai išvis buvo kriminalizuoti ir tada galvoji ar galima čia kažko nesuprasti kas tai yra šeima?“, - rėžė ji.

Dar daugiau emocijų sukėlė jos kritika Konstituciniam Teismui, kurio suformuotą šeimos sampratą ji pavadino „gumine“. „Konstitucinis Teismas šeimos sampratą iš esmės padarė neapibrėžtą, liaudiškai tariant guminę“, – teigė advokatė.

Tiesa, Konstitucinio Teismo nutarimuose gana aiškiai nurodyta, kad šeima gali būti grindžiama ne tik santuoka, bet ir kitais atsakomybės bei tarpusavio ryšio pagrindais. O po referendumo gynėjų siūloma siaura šeimos samprata gali nebetilpti ne tik tos pačios lyties poros, bet ir dalis visiškai heteroseksualių Lietuvos šeimų.

Diskusijos pabaigoje Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovė Ligita Girskienė pareiškė, kad Konstitucinis Teismas „peržengė ribą“, o rėmimasis tarptautine teismų praktika esą primena „normų importą be demokratinio patvirtinimo“.

Visgi didžiausią įspūdį paliko užuomina, kad šeimų įvairovė gali tapti grėsme Lietuvos išlikimui. Tokiu atveju tenka tikėtis, kad seneliai, auginantys anūkus, vieniši tėvai ar kartu gyvenančios nesusituokusios poros dar nežino, kokią milžinišką atsakomybę už valstybės likimą neša ant savo pečių – ją naikina.

Po kelių valandų diskusijų liko neatsakytas pagrindinis klausimas: ar iš tiesų kalbama apie šeimos apsaugą, ar apie bandymą politinėmis priemonėmis apriboti dalies Lietuvos žmonių teises? Kol kas panašu, kad referendumo iniciatoriai daugiausia kalbėjo ne apie tai, kaip sustiprinti visas šeimas, o apie tai, kurias iš jų reikėtų laikyti mažiau vertomis valstybės pripažinimo.