Kaip pastebi knygos vertėja Kotryna Garanašvili, autorė atskleidžia neįtikėtinai detalų, autentišką, nuoširdų ir nepaprastai realistišką praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio Sakartvelo paveikslą. Ir suderina beveik neįmanomus dalykus – labai sudėtingas, jautrias, aktualias, dėmesio reikalaujančias temas ir lengvumą, žaismingumą, optimizmą. Jūsų dėmesiui – specialus pokalbis su N. Ekvitišvili apie romaną „Kriaušių laukas“, Sakartvelo praeitį ir dabartį bei negirdimiems žmonėms suteiktą balsą. Jūsų dėmesiui – specialus pokalbis su „Kriaušių lauko“ autore N. Ekvtimišvili.

– Papasakokite apie „Kriaušių lauko“ priešistorę ir patirtis, kurios lėmė, kad parašėte šią knygą.

– Užaugau Sakartvelo sostinėje Tbilisyje, Gldani rajone. Ten yra vaikų namai, kurie kartu yra ir internatinė mokykla. Užaugau šalia tos mokyklos, mūsų namus nuo jos skyrė tvora. Visą vaikystę mačiau mokyklos vaikus, daugelį jų gerai pažinojau. Buvo dalykų, kurių tuo metu nesupratau. Pavyzdžiui, vaikų patiriamas fizinis smurtas, kurį matydavau kasdien, ir tai, ką jie pasakodavo apie savo patirtis. Tai buvo įprasta dešimtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje – visur, kiekviename kampe patirdavome kokį nors smurtą.

Esu laiminga, kad mama leido man žaisti su tais vaikais ir pakviesti juos į mūsų namus, kalbėtis su jais. Buvo tėvų, kurie bijojo leisti ten savo vaikus, nes kai tavo vaikas nueina už tvoros, nesi tikras, kas jam gali nutikti. Mano mama taip pat kalbėdavosi su vaikais. Ji nenorėjo manęs ir mano sesers saugoti nuo to pasaulio. Ji visada pasakodavo mums istorijas apie daug sunkių dalykų, kurie įvyko mūsų aplinkoje. Manau, kad dėl to ir esu, kas esu.

Kai nuvykau į Gruziją jau ramiais laikais, vėl pamačiau tuos vaikus. Jie jau buvo suaugę vyrai ir moterys, kai kuriuos mačiau gatvėse elgetaujančius. Buvo labai sunku matyti juos toje situacijoje. Tie vaikai neturi balso. Gal esu vienintelis žmogus, kuris prisimena ir kuriam jie pasakojo istorijas apie save. Jie neturi šeimų, giminių – nieko, kas galėtų išklausyti jų istorijų ir prisiminti. Tada pasakiau sau: gerai, papasakosiu istoriją ir pabandysiu nepamiršti, ką žinau apie juos. Žinoma, „Kriaušių laukas“ – grožinis tekstas, charakteriai išgalvoti, tačiau taip galėjau suteikti savo prisiminimams vietą.

– Skaityti „Kriaušių lauką“ buvo sunku emociškai, yra labai daug sunkių vietų. Pavyzdžiui, prievartos scenos, neįsivaizduoju, kaip jas parašėte, kiek emocijų jums tai kainavo. Ką rašyti buvo sunkiausia?

– Gal sunkiausia rašyti apie seksualinį smurtą. Žinau, kad tai labai sunku matyti, ir priversti skaityti tuos seksualinės prievartos epizodus man nėra lengva, bet manau, kad tai yra to pasaulio dalis. Nenorėjau jos nutylėti, kad skaitytojams būtų lengviau. Tai nebus lengva knyga. Nenorėjau jos sušvelninti. Jeigu noriu aprašyti tą pasaulį, jeigu noriu iš tikrųjų kalbėti apie tuos vaikus ir suteikti jiems erdvę knygoje, turiu būti sąžininga ir kalbėti apie dalykus, kurie nėra malonūs. Tuo metu jaučiau, kad nesvarbu, ką tie vaikai pasakotų, niekas jais netiki, nes jie yra vaikai su negalia. Jie laikomi „ne viso proto“ ir nesvarbu ką jie kalba, niekas tuo nepatikės. Jeigu aš, kaip vaikas, girdėjau tokias istorijas, galiu numanyti, kad buvo daug daugiau dalykų, kurie vyko, daug žiauresnių ir brutalesnių, kurių gal net negalime įsivaizduoti. Taip pat ir kituose vaikų namuose. Kartais galvoju, gal aprašiau per švelniai, buvo daug daugiau visko, ko net aš negaliu įsivaizduoti.

– Ar palikote bent šiek tiek vilties knygoje? Nenoriu atskleisti visos istorijos, manau, kad ten yra vilties prošvaisčių, bet iš tikrųjų atrodo, kad visi žmonės knygoje, ne tik tie, kurie gyvena mokykloje, bet ir visi žmonės aplink ją yra nelaimingi. Laimės knygoje visiškai nėra. Labai nyki ir tamsi vieta, ne tik vaikams, bet visiems žmonėms, vieta be vilties, pasmerkta šalis. Toks jausmas buvo, kai skaičiau knygą.

– Nežinau, nesu tikra, ar ten tik tamsa ir neviltis. Pasirinkau esamąjį laiką istorijos pasakojimui. Tai perteikia ir vaikų jausmą – vaikai taip gyvena, jie yra dabartyje, jie nepajėgia permąstyti dalykų, kurie buvo praeityje, arba svarstyti, kas galėtų įvykti ateityje. Dabartis yra labai svarbi vaikams, nes taip jie apsaugo save. Jeigu jie pradėtų galvoti apie tai, kas vyko praeity, jie neišgyventų. Vaikystės dabartiškumas yra stiprus, ta vaikų dabartis turi savyje ir labai daug džiaugsmo. Jie yra vaikai, jie turi sunkumų ir problemų, neturi tėvų, bet jie turi vienas kitą.

Manau, knyga yra ir apie meilę bei draugystę. Jie neturi žmonių, kurie galėtų duoti jiems gerą pavyzdį, bet jie turi vienas kitą – tai vienintelis dalykas, ką jie turi savo gyvenime. Nežinau kaip, bet tie vaikai, mano knygos veikėjai, vis tiek sugeba duoti vieni kitiems meilės, gerų emocijų ir vilties. Nežinau, kokia yra ateitis – ji nenumatoma ir galbūt tamsi. Kai vaikas patiria seksualinį ir fizinį smurtą, kai jis niekam nereikalingas, mes žinome, kad būna labai sunku išeiti iš to pasakojimo ir kurti savo gyvenimą. Nes tu net įgūdžių neturi. Taip, gal yra įgūdžių išlikti savais būdais, gal kriminaliniais ar smurtiniais, bet vis tiek kiekvienas vaikas turi šviesą. Norėjau parodyti, kad net tokiais atvejais, kai nieko gero neįvyksta šių vaikų gyvenimuose, vis tiek yra šviesa, kuri logiškai nepaaiškinama.

Visas pokalbis ČIA.