„Kai kam atrodo, kad vaikas prisigalvojo, gal internete perskaitė ar mokykloje per lytinio švietimo pamokas išgirdo apie translyčius ir užsimanė juo būti. Tačiau tai nėra žmogaus pasirinkimas, kažkoks „nusižiūrėjimas“ nuo kitų“, - mitus apie trans vaikus griauna Rasa. Ji pabrėžia, kad savęs atradimas ne visiems žmonėms įvyksta vienodu laiku – vieni tai suvokia būdami vaikais, kiti paaugliais ar vėliau. Be to, toks savęs pripažinimas, nėra paprastas ir lengvas procesas.

„Mano vaikas ne kartą sakė, kad jeigu galėtų rinktis, niekada nesirinktų tokio gyvenimo: mielai toliau būtų mergaitė, nes niekas tokios skausmingos patirties sau nelinki“, – Kauno dienai teigė mama. Ji priduria, kad jos vaikas – apie tai, kad nesijaučia gerai mergaitės kūne, pradėjo atvirai kalbėti trylikos metų.

„Atrodė labai prislėgta ir nelaiminga. Sako, mama, aš tau noriu pasakyti, kad nesijaučiu mergaitė – jaučiuosi berniukas. Iš karto aš net nesupratau, kas atsitiko, nežinojau, kaip reaguoti ir ką sakyti, tik mačiau, kad mano vaikas labai liūdnas, kenčia“, - tikina kaunietė, kuri pasakoja iš karto prisiminusi filmą apie translytę mergaitę. Po šio prisipažinimo moteris puolė ieškoti daugiau informacijos ir netrukus suprato, kad lytinės tapatybės neįmanoma pasirinkti – tai prigimtiniai dalykai.

Kauno dienai Rasa pasakoja, kad ją labai neramina aplinkinių postringavimai kaip turi jaustis jos vaikas. „Blogiausia, kai sako, neišsigalvok, palauk, kol sueis aštuoniolika, tada galėsi daryti, ką nori. O jei tam vaikui dar tik dvylika ar trylika metų ir jis negali ir neturi su kuo pasikalbėti apie tai, kas jam svarbu? Kai jautiesi nesavas, sutrikęs, nebežinai, kaip toliau gyventi, jau ir taip be galo sunku, o jei dar šeimoje nėra palaikymo, esi atstumtas? Lieka tik gatvė – nieko daugiau“, – teigia kaunietė.

Visą straipsnį galite rasti ČIA.