Vienas svarbiausių veiksnių – vyrų kūno įvaizdis ir socialinės normos. Tyrimai rodo, kad vyrai, ypač homoseksualūs, rečiau jaučia pasitikėjimą savo kūnu. Šis nerimas kyla ne tik iš tiesioginių aplinkinių lūkesčių, bet ir iš medijų – socialinių tinklų, žurnalų, televizijos – vaizdų, kuriuose matomos itin ištreniruotos, „idealios“ kūno formos.

Instagram ir kiti platformos dažnai demonstruoja vyrų kūnus su labai mažai riebalinio sluoksnio, ryškiais raumenimis, o tai gali sukelti nevisavertiškumo jausmų. Kai esi persirengimo kambaryje ir matai kitus vyrus – ar tavo kūno proporcijos, riebalų sluoksnis ar raumenų apimtis atitinka „normą“? Ar atrodai „gerai“? Tokie klausimai kelia nerimą. Daugelis vengia nuogumo, nes bijo, kad atskleis kūno trūkumus, kurių dažnai, pats žmogus neturi, bet mano turintis.

Dar vienas aspektas – kultūriniai ir asmeniniai požiūriai į gėdą. Persirengimo kambarys – itin intymi vieta, kur kūnas tampa eksponatu. Šis intymumo klausimas susijęs su asmenine istorija – kaip žmogus buvo auklėjamas: ar kūnas buvo vertinamas kaip kažkas, kuo negalima dalintis, jo viešinti? Ar buvo mokoma, kad nuogas kūnas – gėda, kad reikia jį slėpti? Tokie vertinimai gali išlikti ilgam, ypač situacijose, kai kūno išviešinimas tampa realybe.

Be to, kiekvienas persirengimo kambarys turi savo socialinę hierarchiją: kas nors čia ateina labiau pasitikintys kūnu, kas nors – mažiau. Tie, kuriems savivertė silpnesnė, gali jausti, kad „visi žiūri“, „vertina“, „kritikuoja“. Tad nusirengti apatinius – reiškia būti atviram vertinimui. Net jei tas tariamas vertinimas sukasi apie penio dydį ar jo formą.

Šiuolaikinės medijos dažnai akcentuoja penio dydžio tariamus privalumus. Kūno fiziologija lemia, kad intensyviai sportuojant, ypač bėgant - išorinis penis susitraukia. Iš kart nuėjus į persirengimo kambarį daliai vyrų atrodo, kad jų varpa yra labai maža ir ima ją slėpti. 

Kartais vyrai bijo apsinuoginti persirengdami dėl visiškai kitų praktinių priežasčių. Viena jų - higienos vertinimas. Kai kurie vyrai bijo prisiliesti prie paviršių, ant kurių buvo drėgni kitų žmonių apatiniai, stovėti ant grindų, kurios yra drėgnos ir pan.

Būtina atkreipti dėmesį, kad būten nudistai laužo gėdos stereotipus. Kūnas jiems yra natūrali konkretaus žmogaus dalis. Jis leidžia save geriausiai išreikšti. Tosk vertinimas susijęs su saviverte ir suvokimu, kad visi kūnai yra gražūs. Todėl siekiant įveikti baimes reikėtų skatinti save prisiminti, kad kūnas yra procesas – jis keičiasi, tobulėja ir taip, yra netobulumų. Kūnų įvairovė yra normali realybė, kuri atspindi pasaulį.

Baimė nusirengti apatinius sporto klube nėra tiesiog silpnumo ženklas – tai susikaupusių vidinių ir išorinių veiksnių kompleksas: visuomeninių lūkesčių, kūno įvaizdžio normų, gėdos pojūčio, privačių patirių, praktinių sąlygų. Ši baimė – ne asmeninė problema, o dalis plačios socialinės realybės. Palaikymas, atvirumas, kūno įvairumo skatinimas gali padėti mažinti šią baimę.