Sabaliauskaitė: matau labai neskanų, tiesiog prostitutišką pataikavimą reitingams, bijant nepopuliarių žodžių

Skaitymo laikas
3 minutes
Perskaityta

Sabaliauskaitė: matau labai neskanų, tiesiog prostitutišką pataikavimą reitingams, bijant nepopuliarių žodžių

Pen, 02/25/2022 - 12:15
Kategorija:
0 komentarų

„Mes neturime tokių politikų, valstybės vadovų, kurie sugebėtų mobilizuoti tas susipriešinusias puses, jas pabandyti kompromiso būdu sutaikyti. Priešingai, aš matau tokį labai neskanų, prastą, tiesiog prostitutišką pataikavimą reitingams, kada yra paisoma nuosavų reitingų, visiškai nestojant į gėrio, tiesos, šviesos pusę vien tam, kad kartais ištartum ir nepopuliarius žodžius, kurie žmonėms gali nepatikti, bet kurie vis dėlto gali vesti į tam tikrą konsensusą, susitaikymą ir konsolidaciją“, – LRT RADIJUI sako rašytoja Kristina Sabaliauskaitė.

– Kaip keičiasi Jūsų požiūris į Lietuvą, kaip valstybę, žvelgiant iš Londono, kuriame jau gyvenate du dešimtmečius?

– Tas žvilgsnis iš Londono yra toks įdomus, nes aš jau, iš tikrųjų, 20 metų didžiąją laiko dalį praleidžiu Londone. Bet mano ryšiai su Lietuva yra visiškai nenutrūkę. Juos šiek tiek sutrikdė pandemija, bet aš praktiškai kiekvieną arba kas antrą mėnesį būdavau Lietuvoje, kur yra mano tėvų namai.

Mano visa kūryba yra skirta Lietuvai. Mano visi darbai ir pastangos yra Lietuvai. Tai aš tokio atotrūkio nematau, bet, aišku, toks gyvenimas duoda tam tikrą perspektyvą. Ir tada Lietuvą matai ir labai iš arti – kaip mes visi, čia gyvenantys, ir matai ją truputėlį iš toliau, platesniame kontekste. Tai Vasario 16-osios proga galima pasidžiaugti, kad per tuos du dešimtmečius, kol aš gyvenu svetur, Lietuva padarė nepaprastai didelį progresą. Proveržiai į gerąją pusę. Gyvenimas pagerėjo ir visose srityse mes matome tiesiog neįtikėtinus pokyčius į gerąją pusę.

– Tačiau įžengusi į antrąjį šimtmetį Lietuva pradėjo skausmingu negebėjimu kalbėtis ir susikalbėti. Ypač tai išryškėjo pandemijos sąlygomis. Jūsų matymu, kodėl žmonių nuomonės skilo, išsiskyrė į dvi nesutaikomas puses. Kur jūs ieškotumėte tokios nesantaikos šaknų?

– Pandemija visuomenių psichologinei sveikatai nepasitarnavo niekur: nei Lietuvoje, nei Lenkijoje, nei Britanijoje ar Prancūzijoje. Aišku, kai pečius užgriūna toks didelis išbandymas, tai ir žmonių psichologinė būklė labai sparčiai blogėja. Tai daugeliui nepraėjo be pėdsakų. Tas, sakykime, visuomeninis irzlumas, kaip aš pasakyčiau, jis yra užaštrėjęs ir padidėjęs.

Lietuvos problema, galų gale ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių, tai yra šiuo metu ištikusi lyderystės krizė. Mes neturime tokių politikų, valstybės vadovų, kurie sugebėtų mobilizuoti tas susipriešinusias puses, jas pabandyti kompromiso būdu sutaikyti. Priešingai, aš matau tokį labai neskanų, prastą, tiesiog prostitutišką pataikavimą reitingams, kada yra paisoma nuosavų reitingų, visiškai nestojant į gėrio, tiesos, šviesos pusę vien tam, kad kartais ištartum ir nepopuliarius žodžius, kurie žmonėms gali nepatikti, bet kurie vis dėlto gali vesti į tam tikrą konsensusą, susitaikymą ir konsolidaciją.

– O galbūt nedidelei lietuvių tautai nesutarimai nulemti iš praeities, yra tarsi kokio nors istorijos etapo pasikartojimas, kurį reikia išgyventi?

– Nemanau, kad yra labai praeities nulemta. Vienintelis praeities šleifas, mano akimis žiūrint, viešojoje erdvėje dabar labai dažnai kalbama apie dvi Lietuvas. Tarsi yra čia koks nors susipriešinimas: miestas prieš kaimą, provincija prieš vidurinę klasę, inteligentija prieš darbo žmones... Visiškai su tuo nesutinku. Mano galva, tai yra didžiausia nesąmonė!

Lietuvos miestuose, miesteliuose ir kaimuose galima rasti daugybę ambicingų, veržlių žmonių, o toks kategorizavimas yra visų pirma įžeidimas provincijoje gyvenantiems žmonėms, kad jie yra neva kokie nors kitokie, prastesni ar antrarūšiai.

Aš matyčiau Lietuvos susipriešinimą į dvi grupes pagal kitą kategoriją: į vakarietiškus ir prosovietinius. Ir čia jau nebegalioja jokios skirtys: miestas, kaimas, metropolis, provincija. Tą mes matome ir viešosios erdvės pasisakymuose. Yra labai daug žmonių, kurie, deja, dar jaučia nostalgiją tai buvusiai sovietinei santvarkai, anam gyvenimo būdui, tokiam pataikūniškam, kur nuo žmogaus yra nuimta bet kokia pilietinė atsakomybė, iniciatyva ir panašiai.

Tiems nostalgikams norėčiau pasakyti vieną dalyką: pasižiūrėkite, per 30 metų jūs ir jūsų mąstymo būdas Lietuvai neiškovojo ir neatnešė nieko gero. Viskas, kas yra gero nuveikta ir pasiekta, yra būtent tų plačiai mąstančių europietiškomis vertybėmis besivadovaujančių žmonių nuopelnas.

– Tuomet ką Jūs šiandien laikytumėte moraliniu tautos autoritetu arba orientyru, gal vedliu? Kita vertus, ar žmogui būtina į ką nors talentingą, stiprų lygiuotis, ar tie laikai vis dėlto jau praėjo?

– Pastebiu dar vieną dalyką, kad viešojoje erdvėje, kuomet prabylama visos tautos vardu, tai dažniausiai kalba visokie niekšai, pašlemėkai ir apsišaukėliai už visą tautą. Aš galiu kalbėti tiktai už save. Taip, yra nepaprastai daug šviesių žmonių, kuriuos aš labai gerbiu, laikau juos savo kelrodžiais. Aišku, būtina paminėti per anksti išėjusius, skaudžias tuštumas palikusius žmones, tokius kaip Leonidas Donskis, Irena Veisaitė, kuri man visą laiką savo morale, savo etiniais apsisprendimais buvo kaip kelrodė žvaigždė.

Šiandien taip pat yra tų šviesių žmonių. Čia nepradėsiu vardyti, bet tikrai galėčiau paminėti ir brolį Julių Sasnauską, kuris visą laiką be kompromiso stovi gėrio pusėje, ir daug kitų. Dabar bijau vardyti, nes įsižeis tie, kurių nepaminėjau. Tų žmonių tikrai yra ir juos kiekvienas turi sau surasti.

Daugiau LRT.