Homoseksualumas egzistavo nuo žmonijos pradžios. Senovės Graikijoje tokie santykiai laikyti visiškai normaliais ir daugelis to meto valdovų turėjo ne po vieną tos pačios lyties sugulovą. Vienu metu net buvo manyta, kad tokie santykiai padės reguliuoti gimstamumą. Tik daug vėliau santykiai su tos pačios lyties asmeniu imti vadinti nenormaliais, iškrypėliškais, nesveikais ir net iki dvidešimtojo amžiaus homoseksualizmas absoliučioje daugumoje šalių laikytas nusikaltimu. Tik 1993 metais Lietuva panaikino Baudžiamojo kodekso dalį, numatančią laisvės atėmimą iki trejų metų už savanoriškus dviejų vyrų lytinius santykius!

Mokslininkams ėmus daugiau domėtis šios pakraipos žmonėmis, paaiškėjo, kad kitokia orientacija nėra nei nusikaltimas, nei liga, nei išsigalvojimas. Todėl Pasaulinė sveikatos organizacija prieš 31-erius metus homoseksualumą išbraukė iš tarptautinio ligų klasifikatoriaus ir pripažino, kad tokie žmonės tokie gimsta, o ne pasirenka tokie būti. Žinoma, kad homoseksualūs santykiai egzistuoja ir gamtoje, todėl tai – tik dar vienas įrodymas, kad žmonija tokių santykių „iš dyko buvimo“ nesusigalvojo.

Pati esu mama, auginanti tris sūnus. Ir man galvoje netelpa, kaip jaunos mamos, tėčiai gali šūkauti, kokie tie gėjai nenormalūs. Ar neteks gerti iš šulinio, į kurį ką tik spjovei? Mano vaikai yra maži ir aš negaliu žinoti, kokie jie bus užaugę. Arba kokie bus jų vaikai. Žinau tik viena: man jokia orientacija nebūtų kliūtis mylėti savo vaiką. Ar jūs galėtumėte iš namų išvaryti savo sūnų, su juo nutraukti ryšius vien dėl to, kad jis pamilo kitą vyrą? Nepaisant to, kad užauginote nuostabų, intelektualų ir gerą žmogų?

Atmintin labai įstrigo vieno draugo, auginančio du sūnus, pareikšta nuomonė: „Tegu bet kuo būna, tik ne „py…“. Suprask – jau geriau prievartautojas, žudikas maniakas, įmetęs močiutę į šulinį, bet tenedrįsta į namus parsivesti vyro.

Daugiau Anyksta.