Interseksualūs asmenys pasižymintis tiek vyrui, tiek moteriai būdingais lytiniais požymiais, kurie, pasak Jungtinių Tautų vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuro, „neatitinka tipinės binarinės vyro ir moters kūno sampratos“.

Interseksualūs asmenys gimsta turėdami daug įvairių natūralių savo lyties ypatybių, kurios neatitinka tipinio vyro ar moters apibrėžimo, įskaitant lytinę anatomiją, reprodukcinius organus ar chromosomų modelius. Apskaičiuota, kad iki 1,7 procento gyventojų gimsta turėdami interseksualių bruožų.

Žiaurios patirtys iš viso pasaulio

Visuomenėse, kur visi žmonės neva privalo atitikti vyro ar moters „standartą“, interseksualūs žmonės yra traumuojami, žalojami ir gniuždomi. Tai rodo ir Jungtinių Tautų paskelbtos tikros žmonių istorijos iš viso pasaulio.

Obioma Chukwuike lankė mergaičių internatinę mokyklą Nigerijoje, bet nebuvo tikra, ar ji mergaitė, ar berniukas. „Visi visą laiką atrodė taip susirūpinę dėl mano kūno. Žmonės manęs nuolat klausdavo, ar aš mergaitė, ar berniukas, ir aš atsakydavau: „Nežinau. Aš esu tik aš“.

Kaisli Syrjänen prisimena slapstymąsi paauglystėje Suomijoje. „Tai buvo jausmas, kad nesate visiškai įtrauktas į bendruomenę, neturite vietos vien dėl to, kad netelpate į dvilytę pasaulėžiūrą“.

Crystal Hendriks užaugo Pietų Afrikoje, galvodama, kad yra „normali mergina“, bet jai nepasireiškė mėnesinės, kaip ir visoms aplinkinėms mergaitėms. „Maniau, kad esu vienintelis toks žmogus pasaulyje. Mokykloje jaučiausi vieniša ir turinti defektų. Kartais nežinojau, kaip išgyvensiu“.

Mauro Cabral Grinspan iki šiol nešioja skaudžius prisiminimus apie apsilankymus mažoje vaikų klinikoje Argentinoje. Daugelį metų Mauro buvo taikomos traumuojančios medicininės procedūros, psichoterapijos ir operacijos. „Jie negalėjo susitaikyti su tuo, kad mano kūnas yra toks, koks buvo. Tai buvo žiauri medicininio smurto forma“.

Jungtinių Tautų rezoliucija

Pirmą kartą istorijoje Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių Taryba ėmėsi veikti, kad sustabdytų ilgus metus vykdytą interseksualių žmonių persekiojimą. Nebuvo nei vienos šalies, kuri būtų nepalaikiusi rezoliucijos balsavime.

Balandžio 4 d. buvo priimta rezoliucija, kuria valstybės narės raginamos dėti daugiau pastangų kovojant su diskriminacija, smurtu ir žalinga praktika prieš interseksualius asmenis. Rezoliucijoje raginama šalinti pagrindines žalingos veiklos priežastis: stereotipus, klaidingų nuomonių ir netikslios informacijos plitimą, kovoti su stigma ir tabu, bei siekti, kad žmonės, turintys įgimtų skirtumų, galėtų būti pripažinti sveikatos apsaugos sistemų.

Vykdydamas rezoliuciją, Jungtinių Tautų vyriausiasis žmogaus teisių komisaras parengs ataskaitą, kurioje apibūdins diskriminacijos, su kuria susiduria interseksualūs asmenys, mastą ir tipą bei būdus, kaip ją sušvelninti, įskaitant „teisinę apsaugą ir teisių gynimo priemones“.

Taryba taip pat surengs diskusiją savo 60-osios sesijos metu, kad padėtų įgarsinti pagrindines tarplytinės diskriminacijos priežastis, „įskaitant klaidingą supratimą ir netikslią informaciją“, taip pat išnagrinėti geriausią interseksualių asmenų paramos praktikas.

Laimėjimas – bet reikia veiksmų

Reaguodamos į šią rezoliuciją žmogaus teisių organizacijos sveikino proveržį šioje srityje. Vis dėlto, daugelis pabrėžė, kad tai turi būti tik pradžia – nes norint tikros apsaugos, reikia realių veiksmų įvairiose šalyse.

„Dėl to, kaip mūsų kūnai yra suvokiami kaip nepriimtini, galime patirti stigmatizavimą, diskriminaciją ir žalingą praktiką, įskaitant medicinines intervencijas, kad mūsų kūnas atrodytų ar funkcionuotų taip, kas priskiriama moterims ar vyrams. Mes reikalaujame tų pačių teisių kaip ir visi kiti. Kalbama apie žmogaus teisių universalumą, įskaitant teisę į kūno vientisumą ir kūno autonomiją bei laisvę nuo žalingos praktikos“, - sakė Dr. Morgan Carpenter iš Australijos Intersex Human Rights.

„Rezoliucijos nėra privalomos, bet galime jas panaudoti siekdami, kad vyriausybės būtų atskingesnės“, - sakė Chukwuike, „Intersex Nigeria“ įkūrėjas.

„Ši rezoliucija yra žingsnis link pasaulio, kuriame bus saugu gimti interseksualu. Dėl to mes dirbame ir tai yra tikslas, kuris puoselėja mūsų viltį“, - sakė Syrjänen iš ISIO Intersex Human Rights organizacijos Suomijoje.

„Tikiuosi, kad kitiems žmonėms nereikės išgyventi to, ką išgyvenome mes. Turime teisę, kad pasaulis žinotų, kad per pastaruosius 50 metų vaikų ir paauglių kūnams buvo vykdytos medicininės intervencijos, kurių vienintelis tikslas buvo juos „normalizuoti“, - teigia 52 metų Cabral Grinspan, koordinuojantis tarptautinį interseksualų depatologizacijos projektą IHRA.